Reality

Tėtis ateina ir sako: "Ko nemiegi?" Sakau: "O kas?" Sako: "Tai laikas jau. Negaliu užmigt nes sugalvojau naują verslo planą." Ir jis taip visada... Visada ką nors sumąsto. LINKSMUOLIS!

Those moments...

Šiandien visą dieną mąstau, kad atsitiko tai, ko laukiau visą pakankamai niūrų rudenį. Pramiegojau rytines paskaitas. Atsikeliu pažadinta sms žinutės, pažiūriu pro langą, o ten balta balta! Atrodo jau taip seniai to laukiau! Lyg palengvėjimas koks! Atoslūgis! Ir dar - mama virtuvėje kepa imbierinius sausainius. Beprotiškai nuostabu! Nutariau vakare nusigauti prie kalėdinės eglės, esančios Katedros aikštėje. Tiesą sakant, diena buvo gera lyg be priežasties. Žemėje pasirodė sniegas ir tai labai pradžiugino. Viskas nušvito.

Pagalvojau, kad yra baisu prisirišti prie vieno žmogaus, baisu prie jo per daug priartėti, nes tai skatina atviriau ir atsainiau rodyti emocijas. Tai skatina rasti daugiau problemų bendravime su tuo žmogumi. Bijau to laisvumo, kada pradedi mažiau galvoti kaip į viską reaguoti ir ką tam žmogui sakyti.

Kitas dalykas - tai supratau, kad kai kurie žmonės yra mieli, žavūs ir faini, nes jie sau yra mieli, žavūs ir faini.

Smagiai praleidau vakarą su P. Buvom prie eglutės, o svarbiausia vėl sudalyvavau D.G. koncerte, arba kitaip vadinamame jam session. Šį vakarą klube "Soul box" grojo džiazo muzikantai iš akademijos, tačiau visą jų pasirodymą sugebėjau praleisti valgydama, būdama kitoje klubo patalpoje. Tikiu, kad jam session buvo dar geresnis. Kai kuriais momentėliais tikrai žavėjausi. Jų muzika kartais buvo netikėta, įdomi ir man sukėlė džiaugsmą.

Impressive

"Labas" - mojuoju !

Atrodo šio įrašo klausiau apie dešimt kartų iš eilės ir vis dar negaliu sustoti. Atitinka mano nuotaiką.

Sakau: "Reikia ieškoti problemų savyje", bet šį kartą tai daryti daug sunkiau nei visada. Pykstu ant M. Nenoriu jo matyti. Nenoriu girdėti. Muzika geriau nei tyla. Taip dabar gyvenu. Pasigarsinu muziką. Apsimetu, kad tyla neegzistuoja. Apsimetu, jog mano galvoje yra kažko daugiau už tuštumą. Nemalonus jausmas. Norėčiau, kad jis jaustųsi taip pat. 750 mililitrų šilto ir beprotiškai saldaus kraujo. Taip, vakar gėrėm vyną sėdėdami ant maišiukų, kuriuos pasidėjom ant lietaus nubučiuoto suolo. Tolumoje gaudė fejerverkų šūviai. O aš tylėjau. Tylėjau. Viskas pasirodė dar blogiau. Tie, kurie man patinka, iš manęs šaiposi, kiti neša gėles. Kažkoks nukrypimas nuo harmonijos ir sintezės. Grįžtu ant žemės."Labas" - mojuoju! Mano lapai krenta žemyn. Mano povo plunksnos byra snaigėmis. Kokio velnio vaikinai rodo dėmesį, kai atrodo to daryti nenori? Vis tiek: "Wild hearts can't be broken".

?!?

Žmonės, kas man darosi? Kodėl man taip nesiseka? Ar aš esu vaikščiojantis blogis? Griūna sienos. Svyra rankos. Dreba kūnas. Noriu prasmegti žemėje. Šiandien sugebėjau taip įžeisti žmogų, jog jis pasakė, kad niekada man nesugebės atleisti. Jaučiuosi taip siaubingai, kad net nežinau ką daryti. Verkiu.

L prikalbėjau tiek ir tokių žiaurių dalykų... Galėjau žmogų visai išvesti iš vėžių. Tikiuosi taip nepadariau. Ir visa tai gavosi norint gero. Taip jau būna. Nieko nebegaliu pakeisti. Dabar mąstau: ar verta savo nuomonę apskritai kam nors sakyti? Gal geriau būti pozityviam, padrąsinti kitą žmogų, pasakyti jam, jog juo tiki..? "Nekaltai" pameluoti.

Šeštadienį buvau Rygoje. Dalyvavau tarptautiniame dainavimo konkurse "Debiut 2012". Gavau pirmą vietą. Pasivaikščiojau Rygoje. Beieškodama "McDonalds" kavinės, radau skverelį, kuriame buvo Kalėdos. Kioskeliai papuošti lempučių girliandomis, kuriuose pardavinėjo meduolinius, imierinius sausainius, spanguoles spalvotame cukruje, saldainius, pirštines, kepures, karštą šokoladą, įvairiausius suvenyrus. Ten grojo Kalėdinė muzika, žmonės vaikščiojo dainuodami ir pasišokdami. Ten labai jauki atmosfera. Ryga - gražus miestas. Atrodo, kad Latvija, maža šalis, ne ką įspūdingesnė už Lietuvą, tačiau ten tikrai yra ką pamatyti.

Taigi, konkurse pasisekė, bet neturėjau su kuo dėl to pasidžiaugti. Po konkurso, kitą dieną man skambino mokytoja ir klausė ar džiaugiuosi, kaip reagavo mano artimieji ir taip toliau, o aš net neturėjau ką jai atsakyti. Esu susipykusi su mama, situacija nedžiuginanti.

Šiandien klube "Soul box" grojo Dmitrijus Golovanovas, dainavo jo žmona Veronika Čičinskaitė, bosine gitara grojo Domas Žostautas, o būgnus mušė Darius Rudis. Po koncerto buvo jam session'as. Mano mokytojas Golovanovas pats man pasiūlė paakomponuoti dainą. Buvo labai smagu. Taip pat man akomponavo kontrabosistas Arman Isojan bei saksofonistas Alexander Raichenok ir dar du pučiamūjų muzikantai grojo savo improvizacijas, turiu pabrėžti labai meistriškas, bei įdomiai sudėtas. Padainavau iš viso tris dainas. Tai tikrai - nuostabu ir todėl jiems visiems esu labai dėkinga!

Taigi, emocijos į visas puses, per visus kraštus liejasi! Graužia akis nuo verkimo, nuo įtampos, nuo santykių su artimaisiais, tačiau sekasi dainavime. Tai labai svarbu. Tikiuosi laikas išmokys mane būti teisingu ir geru žmogumi, išmokys tinkamai bendrauti su žmonėmis. Viso to ir siekiu.

nuotrauka iš Rygos.   

I'll be as gentle as a little kitty

Mind fuckers. Oh, mind fuckers... (dainavau važiuodama namo) Akimirką pasijutau taip, lyg neturėčiau kam išsipasakoti. Prisiklausiau skirtingų draugių požiūrių, nuomonių ir pasilikau prie dar kitokios savo nuomonės. Pasijutau taip, lyg man būtų bandę praplauti smegenis ir neturėčiau su kuo padiskutuoti apie tai, kaip jų požiūris atrodo man.

Vakar. O vakar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, didžiojoje salėje vyko džiazo katedros studentų koncertas. Praeitais metais jame buvau žiūrovė. Galvojau: "štai, prieš mane stovi akademijos studentai, tai žmonės, į kuriuos lygiuojuosi, tai mano kelias". Vakar stovėjau jų vietoje - scenoje ir pirma atlikau du džiazo kūrinius. Dar kartą išgirdau žodžius, jog esu savo vietoje - ten, kur ir turėčiau būti. Tai yra nuostabu. Atėjo net penki draugai. Padovanojo gėlių. Pasveikino vokalo mokytojas.

Trys vaikinai, su kuriais bandžiau užmegzti artimesnius santykius buvo vienoje patalpoje. Vienas sėdėdamas šalia manęs nieko nesakė ir tylėjo. Kitas padovanojo gėlių, o trečias išgyrė ir privertė mane pasijusti nuostabiai.

M jau antrą kartą girtas. O kai tik jis girtas, tai ir mielas. Vakar prisipažino, jog jam patinku. Jis varo mane iš proto. Draugė parašė: "Laikykis, tau šiandien intensyvus vakaras.". Jis žudo mane, mano sekundes, mano drebulį nuo šalčio, tirpdo mano žodžius, apsuka galvą ir joje pasidaro taip tuščia, jog nežinau ką jam atrašyti ir bijau parašyti kažką, kas viską sugadintų. Trapumas.

Dabar valgau "Iki" parduotuvės keptą batoną su alyvuogėmis, "Mildutės" sūrelį bei mamos keptą vištieną. Dieviškas skonis. Naktinis valgymas.

You have told the truth and run away. Without you, my dear, today's emotions are the scurf of yesterday's. Tell me that you haven't changed your mind, that everything is exactly as you said and then always kiss me goodnight. I'll be as gentle as a little kitty.

A Monkey On My Shoulder

Basta. Keturi kino seansai baigti. Rezultatas: visai neblogai. Bato perpratimas ~ 70%. Kaukės nusiėmimas ~ 50%. Manau jam patinku. Jis taip pat man patinka. Peržiūros numeris - 5. Gyvenimo kelio skaičius - 5. Atitikimas ~ 90% - daug. Planuojamas išgerti vyno butelis - 1. Planuojamas gėrimo santykis - nuo 2:8 iki 4:6.

Šiandien - pirma diena, kada jo akys spindi. Jis kitaip žiūri į mane, nors ir atsargiai. Sulaukiu konkretesnių klausimų, bet žinai, vis tiek jaučiuosi rodanti dėmesį bei iniciatyvą. Gal ir per daug nei norėčiau, bet pasirodo, kad tikriausiai vaikinam, kurie apsimeta pasitikinčiais savimi ypač reikia to paskatinimo. Pradedu jaustis jį įsileidusi į savo asmeninę erdvę. Manau, kad viskas čia yra visai gerai. Dabar laukiu kol jis man ką nors atrašys, valgau savo mėgiamą baltą "Kalev" šokoladą su pūstais ryžiais ir mėlynėmis bei ruošiuosi išsivirti ramunėlių arbatos.

Scanoramoje žiūrėjau filmą "Atvira širdim". Vyras - tikras K. Atrodo tai filmas, kuris parodo koks būtų mano gyvenimas, jei būčiau pasirinkusi draugavimą su K. Nesigailiu. Bent jau pagaliau pažiūrėjus šį filmą nebuvo būtinybės tylėti.

Skaitau dienoraštį. Spalio mėnesis. Kokie dalykai mane stebino, džiugino, dabar nesukelia jokių emocijų. Buvau pasirinkusi J. Tačiau dabar, kai nusprendžiau, jog man su juo nepakeliui, pasidarė lengva bendrauti. Taip pat ir su La.

10-15 Parašiau La, kad tarp mūsų nieko negali būti.

10-16 Žmonės, klaidžiojantys mieste, nusiplaukite raukšlėtas mimikas. Atradau kitokį gyvenimą vaikščiodama gatvėmis, kitokį požiūrį, pozityvumą, šilumą vėjyje, nuostabų vakarą. Dilgsėjimas pirštuose, lytėjimas telefono klavišų, odos receptoriai, mašinų dundesys, harmonija sėdint vienumoj, savo automobilio salone.

10-20 - Take care, my sweet embracable you.
- Take care, too and be sure I'm always with you.
- It means that I'm always happy.
- I am happy too. I am the happiest.  

10-22 Kill me when he understands that I love him more.

10-26 Kaip ilgai nerašiau... Mielasis, tu esi mano vėjas plaukuose, mano dilgčiojimai plaštakose, katinų kniaukimas po mano langu.

10-29 Šį vakarą vairavau automobilį. Partrenkiau paukštelį. Kaip gailiai čiulbėjo. Mano ratai per duobes dundėjo. (Taip dainavau važiuodama. Iš tiesų nieko nepartrenkiau.) Džiaugiuosi, kad praėjo penktadienis. Tai buvo La abstinencijos penktadienis. Atrodė neištversiu nepasiūlius susitikti. Sekmadienį susitikom. Jis buvo rolėje "mes draugai". Neturėjau apie ką su juo kalbėti.

Vištos. Įsivaizduok. Mėsaėdžiai negali gyventi be mėsos, kasdien ją valgo ir net kelis kartus per dieną. Pagalvojau kiek daug vištų yra suvalgoma per visą vieno žmogaus gyvenimą. Šiais laikais paukštiena yra labai populiari. Dienos pietūs - skorpionžuvė arba vištienos suktinukai. Ką žmonės rinksis daugiau? Žinoma, vištieną. Keista, kad lauke kas metras "nesigano" štai tokie dvikojai paukščiai. Kaip mums jų užtenka? Paukštynuose vištos tupi be galo suspaustai, ant laktų, viena ant kitos ir dar Dievas žino ant ko. Taip gyvendamos vištos patiria stresą. O mes valgome mėsą, kurioje yra visa tai sukaupta. Ką jau kalbėti apie vištoms lesinamą lesalą su įvairiausiais hormonais, kad plunksnuočiai greičiau augtų. Valgydami mėsą visa tai gauname ir mes. Nenuostabu, kad mūsų aplinkoje yra tiek daug agresijos. Mielieji, tai dvidešimt pirmas amžius, kada visą laiką kažkur skubame, lekiame ir netgi vištos skuba augti. Taip pat ir su galvijais. Taigi, gyvūnai, kaip ir mes, taip pat jaučia dvidešimt pirmo amžiaus tempą, nebeturėdami laiko bent kiek pagyventi, pasimėgauti skania žolyte, neturėdami laiko atsipalaidavimui ir visa tai sukūrė žmogus. Be žmogaus neegzistuoja laikas. Jį sukūrė žmogus. Žmogus veikia savo visą aplinką ir daro įtaką gamtai.

10-30 Vaike, niekada netikėk vyrų kalbomis. Jie visą laiką leidžia sau kalbėti pagauti impulso, tuometinės nuotaikos. Vyras gulasi po moters kojomis tik tada, kai neturi kitos išeities. Pvz: Vyras peržengia visas ribas, tačiau nesupranta, kad elgiasi netinkamai. Vyras iš prigimties instinktyviai įsivaizduoja esantis panašus į lygų su Dievu. Moteris atsitraukia, nebendrauja su vyru, palieka jį vieną. Tik tada vyras supranta, koks apima siaubas, kai moteris nebesirūpina juo, nepaklausia kaip sekasi, kaip vyras jaučiasi. Pažiūrėjus į jį, akivaizdžiai matosi, kaip jis pradeda nykti, kaip jis blogai jaučiasi, tačiau jis neišsiduoda. Apsimeta, kad viskas - taip pat. Juk gėda parodyti, prisipažinti. Vyrui verkti - nevalia.

11-01 Jaučiuosi siaubingai. Atiduodi žmogui viską, o jis nesugeba to įvertinti. Kitam net ir pusę davus, tai būtų įvertinta. Atiduodu savo geranoriškumą, rūpestį, nuoširdumą ir netgi dainavimą, o J reaguoja neadekvačiai. Atrodo, kad jis nesidžiaugia tuo. La atsiveriu, parodau save visą, su visais savo trūkumais, nepasitikėjimu, natūralumu, noru bendrauti, o jis stengiasi elgtis taip, kad man dar labiau nepatiktų. Verčia jaustis nesmagiai. Tikriausiai stengiasi šokiruoti, nustebinti.

11-09 Negaliu patikėti, jog nesapnuoju. Sėdėjau su A "Pizza Jazz" ir per iPad rodžiau man patinkančius vaikinus. Jų buvo trys. Išsirinkau tą, kuris man patiko labiausiai, nors jis ir turi panelę. Tą patį vakarą tas vaikinas priėjo prie manęs, neleido išėiti ir nusivedė šokti. Negalėjau tuo patikėti, nes niekada jam neleidau suprasti, kad apie jį galvoju. Kitą dieną jis dar sukosi mano galvoje, bet vėliau jį primiršau.

11-10 Taip pavargau nuo laukimo, ieškojimo, bandymo...

11-14 Jei tik žinočiau, jog tau patinku kokia esu... Susirišusi plaukus, palaidais, susisegusi, bet kokiais drabužiais, užtinusiu veidu, su miego trūkumu, kad tau būčiau graži.

Ar tylint kartu galime pajusti meilę, laimę, džiaugsmą, artumą?

Baigiu išprotėti kaip noriu prisiglausti, einu iš proto. Dažai. Klausimas: kaip išmokti būti savimi prie vaikino, kuris man patinka? Kaip išlaukti kol jis pasakys, jog jam patinku? Numirti prabangiai norėčiau.

Kad tu žinotum, kaip man yra svarbu tai, jog pasakei, kad esu ne naivi ir protinga...

Aš tik bandau suprasti koks tu, tave pažinti. Ar tai yra blogai?

                                                                                                                    laukų gėlė

Keistumas

10-05 Tie patys žodžiai sudėlioti kita tvarka.

10-09 Dar vienas kavos puodelis. Buvau pasižadėjus negerti, bet tokia jau ta slogi nuotaika... Dar vienas sausainis su karamele iš Coffee in. Sakyčiau tai po specialybės pamokos, bet viskas susidėjo. Ryte pramiegojau pirmą paskaitą, kuriai vakar daug ruošiausi. Filosofijos paskaita be turinio, kalbos "laužiamos iš piršto", mokytoja nė nesiruošia vesti pamokos. Nesuprantu La elgesio, choro mokytojas mus išvadino "balandėliais", o mano specialybės pamoka taip pat be tobulėjimo. Laiko gaišimas.

Kaip nuostabu yra sulaukti Jūsų gerų atsiliepimų apie mano blogą! Kaip džiugu! : )

10-11 Toks rūkas rudenį, kokio neatsimenu. Keistumas už lango. Toks rūkas rudenį. La gerai ir man gerai. Atskirai. J nereikia turėti noro, nes jis ir taip yra.

10-13 Tai vadinasi grįžau namo pusę vienuolikos, parašiau dienoraštį ir nuėjau miegoti. Ne. Valandų valandas prakalbėjau su tėvais apie naujienas, o vėliau iki keturių ryto susirašinėjau prie kompiuterio.

Nusprendžiau naują benzino baką naudoti tik sau.

10-13 Kančios. La paaiškinau visą mūsų bendravimo situaciją. Jis suprato.

10-14 Hello, my name is R. I'm writing to you because I can't do differently. I'm very sorry. Su J susitinkam keturias dienas iš eilės. Upė. Blyneliai. Raudonoji arbata su kavos pupelėmis. Arbatinė. Džiazas. L koncertas. Repeticion be mikrofono. Trūksta įdėto darbo, viskas per daug standartiškai. Reikės padirbėti. Susirašinėjimas iki ketvirtos ryto. Diskusija kas yra taktiška ir kas - netaktiška. Paskolinau jam šildytuvą, kad ten gyvendamas nepavirstų į ledą. Sakė, kad tikrai padeda. Palydėjo mane namo. Tamsus vakaras. Gatvės žibintai. Šiaurės vėjas - nesvarbu. Šokom. Gatvėje. Lyg filme. Taip taip! Panašu į romantinę pasaką. Tik, kad viskas būtų tvirtai... Bus! Tikiu.

09-02 - 10-05 (redaguotas)

Visos savaitės nemėgstamos paskaitos praleistos. Džiaugiuosi, kad atėjo savaitgalis, tačiau kartu ir noriu eiti į paskaitas, tik reikia spėti joms pasiruošti. Bandau susiprasti kas yra studijos, ko iš manęs bus reikalaujama ir ką visa tai reiškia. Vis dar negaliu patikėti, jog esu studentė. Tikiuosi greitai "įsivažiuoti" į mokslus. To padaryti iki šiol nepavyko, nes po praeitą penktadienio naktį vykusio "Green night", lofte grojant Dj Mamanijai ir Diavarai, APKURTAU! Niekada nebūčiau pagalvojus, kad vieną kartą pabuvus koncerte galima tikrąja ta žodžio prasme apkursti! Būdama ten, nieko nejutau. Išėjus į lauką, supratau, kad negirdžiu ką kalbu. Iš pradžių atrodė, kad viskas greitai praeis ir po poros valandų ausys atsikimš. Taip atsitiko ir mano trims draugams, kurie buvo su manimi, tačiau jiems praėjo, man ne.  Buvo baisu. Ypač dėl to, kad mano specialybė džiazo vokalas. Galvojau, kad jau bus visai prastai, bet galvos kraujagysles plečiančių vaistų pagalba "išsikapanojau" ir galų gale mano klausa atsistatė. Taip mano gyvenime atsirado ausų kamštukai ir dėl to visai negėda.

Šiandien žiūrėjau naujai pasirodžiusį filmą "Kelyje". Šiandien džiazo muzika yra kiekvienoje mano ląstelėje. Filmą vertinčiau 8,5 balais iš 10. Šiek tiek komercinis, per mažai siužeto, labai daug sekso scenų, bet vis tiek šis filmas paliko gerą įspūdį. Pabaigoje paliekama gera mintis, tik gal ne pakankamai aiškiai. Kažkam "šėlionės" kažkada baigiasi, kažkas peržengia ribas, nežino kada sustoti ir nusigyvena. That's life.

Penktadienis. Pedagoginė psichologija. Kinas. Popkornai. Pepsi. Ahhhh! Seni nuostabūs vakarai prie upės!!! Tas seniai trokštamas išsikalbėjimas, savo minčių atidavimas vandeniui = harmonija. Ir laiko nebuvimas. Taip. Ruduo ruduo ruduo, o kaip jaučiasi Kalėdos! Ir naujieji metai. Jie ateis, tikiu! Jau noriu galvoti apie dovanas kitiems. Noriu kažką daryti ir dovanoti. Noriu, kad būtų šilta.

Nerašiau čia jau visą mėnesį. Tikriausiai turėjau laiko tik gyvenimui.

09-02 Nesijaudinkite dėl praeities, nes jos negalite kontroliuoti. Įdėkite ją į "patirties dėžutę" ir stenkitės nebekartoti klaidų. (10-05 pamiršau tiek daug praeityje vykusių dalykų, pamiršau daug sau buvusių artimų žmonių. Jie tikriausiai irgi mane pamiršo. Ištryniau iš savo gyvenimo K, vakar Au pasakė, jog jis man perdavė linkėjimų.)

Jei vyras su jumis jaučiasi gerai, jam jūs patinkate.

"Nesakau, kad mes visi turime blogai elgtis, bet turime bent apsimesti." Oscar Wilde

09-04 A man pasakė: "Gerai, kad tu esi, bent kažkam aš rūpiu."

09-07 Atrodo La išpasakojau pusę savo gyvenimo. Keista, jokiam kitam vaikinui nebuvau tiek daug išsipasakojusi. Buvom prie laužo iki šešių ryto. Stebuklingai. Jis gyvena keturioliktą gyvenimą.

09-10 I don't want to go where you don't follow.

Mano plaukuose vis dar laužas.

09-12 Kai bijau, kad man pasiūlys draugauti, jis pasako, kad viskas vyksta per greitai. Kai bijau, kad jis nenorės su manimi būti tik draugais, jis sako "būnam draugais!". Viskas - lyg sapnas. Sapnuoju atsimerkusi.

09-13 I'm like a bird, I always fly away. Norėčiau rasti žmogų, su kuriuo žinočiau, jog noriu praleisti visą savo likusį gyvenimą, su kuriuo nenustočiau juoktis, kurį beprotiškai mylėčiau ir kuris beprotiškai mylėtų mane.

09-16 Norėčiau gyventi sapnuose.

09-17 Be meilės viskas beprasmiška. Be meilės man kyla temperatūra. Nesutinku su šiandienos filosofijos mokytojos žodžiais, jog arba myli arba ne. Manau yra ir tarpinių jausmų. Jei reikėtų rinktis, sakyčiau, kad myliu, bet tai tik prieraišumas. Kartais noriu mesti telefoną į sieną ir daugiau tau neberašyti. Nenoriu, kad su manimi būtų žaidžiama. Someone to hold me tight, someone to love me right... Aš taip tikiuosi, beviltiškai tikiuosi, kad man parašysi, bet taip nebus. Iš principo! I'm a fool to want you, I'm a fool to hold you, I'm a fool to admit your kiss.

Jie gyvena mano sapnuose, jų daug, daug tavęs, šiek tiek E ir jie visi kažkur aplinkui tvyro ir nei vienas konkrečiai, nei vienas užtikrintai, patikimai, be abejonių.

There's a limit to my love.

I forget breathing most of the time I think about you.

09-20 Linkstančios kojos, dirbtinis juokas, šilti apsikabinimai, naujos pažintys, rausvi skruostai, pasišiaušę plaukai, mėlynos kojinės, raudoni nagai, namuose tyla. L išpasakojau viską ir jei ji būtų buvus kažkas kitas, vis tiek būčiau išpasakojusi.

Nukvakus L, nukvakus aš. Whatever?

09-22 Buvau "Artistuose" su Au. Grįžau su raudona rože rankose.

09-23 - Duok penkis.
- Ne, paprašyk tiesiogiai.
- Duok man savo ranką.
- Yes.

09-29 Injekcija į raumenis. Kraujas. Pataikė į kraujagyslę. Šaltis. Karštis. Nuleipimas. Vangumas. Žvelgimas į vieną tašką. Visi tie praeiti įrašai netekę prasmės - tokie niekiniai, nereikšmingi. Pykinimas. Tylos meditavimas. Vaistų gėrimas. Bliovimas. Gydytojas. Šnabždesys. Kvailumas. Siena gydytojo kabinete. Vata ausyje. Ironija iš gydytojo lūpų. "Su klausos aparatu juk džiazo nedainuosi." Nesupratau. Drebulys. Ašaros. Nestabili psichika. Emocijos. Mašina. Šviesoforai. Tarp egzistencijos. Greičio ženklai. Mirties baimės netekimas. Ribinė situacija. Vaistinė. Tabletės. Receptai. Ašaros. Pozityvi nuojauta. Brokolis. Vanduo. Raminamieji. Skambučiai. Rami reakcija. Bethoveno istorija. Sielos atsiribojimas nuo kūno. Šiza. Na ir keisti Dievai šį rudenį - ima ir apkursta! Peršinčios akys. Šiomis dienomis jaučiuosi arčiau d.r., nes man parašė medituojantis meškinas. Nenoras eiti miegoti. Negaliu patikėti, jog tai ne sapnas!

Rūkykla. Dūmai. Dėžės sėdėjimui. Geinsburgas. Jo eisena. Šviesa. Ryžaplaukis vaikinas. Tu tik paplok arba patrink rankom. Galvoje vis tiek skamba radijas, groja didžėjai. Ausyse šnypštimas. Suabejojau lemtimi. NORĖJAU ATOSTOGŲ? PRAŠAU, GAUSIU ATOSTOGAS!

10-01 Dienas leidžiu su pižama ir lovoje. K dingo iš mano gyvenimo, atsirado La. Susitinkame karts nuo karto, pakalbam apie mokslus ir šiaip bandome perprasti vienas kito požiūrius į viską. Vis bandau jame rasti kažką, kas priverstų mane nuo jo atsitraukti, bet kol kas nerandu. Aplinkiniai klausinėja ar mes pora. Svarbu tik tai, kad gerai leidžiame laiką. Vakar jis manęs paklausė kas būtų, jei mane pabučiuotų prie kitų pažįstamų. Atsakiau, jog tai būtų manęs savinimasis.

                                                                                           laukų gėlė

No Routine, but FIRE

01:12 Negaliu mąstyti tuščiu skrandžiu.

08-27 Sakau sakau sakau nebeskambink man žibintais
Sakau sakau sakau nepalieku jums, ponas, jokio plyšelio
Sakau sakau sakau nebevaidinkite šunelio
Sakau sakau sakau nebeužstokite man kelio
Savo spindulius gesinu jūsų akyse. Nelaimėlis tu, kuris priverti mane ne kaip jaustis. Man bloga nuo kitų įžūlumo, nuo lindimo į mano asmeninį gyvenimą. Jūs apsirikote, o aš vis dar oriai sugebu žingsniuoti. Vampyrai - kurie kišasi į vidų, lenda giliai neprašyti, bando pasiekti savo tikslų. Atstokit! Eikit nuo manęs kuo toliau! Ne tam taip vėlai sėdžiu "Cafe de Paris". Bet viskas vyksta ne šiaip sau. Gyvenimas nori, jog suprasčiau tam tikrus dalykus. Gyvenimas moko atsirinkti žmones, gyvenimas moko pasakyti ne.

Jau lapai vaikščioja žeme, jau sninga lietumi, jau dvejinasi vaivorykštėmis, jau švyti dangumi.

08-28 Štai kur gyvenimas kitame pasaulyje, atitrūkimas nuo realybės, nuo rutinos. PADAROM NEĮMANOMA. Bendraujam mintimis?

08-29 Wild hearts can't be broken!

Manai, kad tarp vaikino ir merginos draugystė yra įmanoma? Aš tuo netikiu.

Jokio prisirišimo.

08-30 Užvakar važiavom į šilą, susikūrėm laužą, pagrojom gitarom, išsikepėm tėčio augintų bulvių, grįžom namo ir suvalgėm jas su kastiniu be česnako. Vakar visą dieną padėjau draugei nešioti reklamas ir paštą. Pietums valgiau braškių uogienę. Naktį valgėm "Čili" picerijoje. Vakarai labai šalti, pasijutau kaip žiemą. Šiandien su drauge kepėme meduolinius sausainius. Šiek tiek priminė Kalėdas. Labai stipriai jaučiasi artėjantis depresiškas ruduo, aš prie jo prisitaikau, pasigriebiu melancholiją. Natūralus jausmas, jau labai greit mokslo metai!

2012 08 26 Sekmadienis

Draugės tėvų skambutis ryte, prašantis mano pagalbos. Pokalbis su susirūpinusia jos močiute. Gal ne į tą specialybę stojau? Nuolat tenka kam nors padėti santykiuose. Kažkada galvojau stoti į psichologiją.

Visą dieną vaikščiojimas su aukštais batais, nes atsidarius batų dėžę prisimenama, jog batai, kuriuos nešioju kasdien yra palikti miške.

Vaikščiojimas po begalę parduotuvių be pirkinių. Vienas po kito gėrimai iš Coffee Inn. Dar viena proga sudaužyti savo mašinos ratlankį. Draugės vaikino klausimai ar jo pasiilgau. Jack Kerouac knygos "Kelyje" skaitymas vyninėje "le boheme". "Čia rankraštis ar originalas? Rankraštis! Aš turiu geresnę knygą, bet jos niekam neduosiu." Svetimas pokalbis: "Žinai kodėl taip yra? Nes tobulumo nebūna." Maža žila senutė vaikštanti su šluota rankose - vyninės darbuotoja. Dirba susirūpinusi, kruopšti, bet atrodo juokingai. Kas įdarbino savo močiutę? Ar jai dar ne laikas sėdėti namuose tokį vėlų vakarą? Ar dar ne laikas gauti pensiją? Vyrukas bandantis išeiti į lauką per sieną su langu - galvojo, jog tai durys. Keista mano draugų nauja pažįstama su gitara, apsimetanti bohemike. Kiek laiko groji? "Neskaičiuoju." Nuo kada? "Nežinau, svarbu, kad teikia malonumą." Apsimetanti pochuiste. Kodėl prie "le boheme" tiek daug neaiškios psichikos žmonių? Ką čia veiki? "Ai, grojau, su kažkuo pasimačiau, šiaip.." Einam į "Bix'us" su mumis? "Kodėl gi ne?" Galvoja, jog įvaizdis lyg neturėtum namų yra kietas ir padeda susirasti draugų. "Reiktų man išmokti šitą dainą pagroti, o tu padainuotum?" Anksčiau man būdavo sunku surasti kas pagrotų ką nors... Jūs eikit, aš važiuoju namo, renku jūsų eilinį kartą paliktas šiukšles mano mašinoje. Klausei kas kiek laiko valau mašiną. Po tavo apsilankymų reikėtų kasdien ją siurbti. Tas apsimestinas bohemiškumas varo mane iš proto. Šiandien vėl norėčiau pakeliauti, nors naujovių man netrūksta ir čia. Šiandien stovėjau rūbų parduotuvėje prie kasos ir sakiau, kad laukiu studijų. Kasininkė sako: "Atėjus rugsėjui - nebenorėsi." Sakau: "Aš noriu dainuoti!"

Hei, Au, paskambink močiutei, padėk jai pasijusti geriau. Aš labai pavargau. Net ramunėlių arbata nepadeda. Sukasi galva.

Analyse

Bėgom iš pamokų. Sėkmingai baigėm mokyklą. : )

Man jo gaila, norėčiau jam padėti, bet jis turi išmokti pats pasirūpinti savimi.

Ten, kur tavo pradžia, ten mano pabaiga, K.

Šį mėnesį - galimybė įgyvendinti pačius ambicingiausius asmeninius planus ir svajones. 

Mamontovo koncertas kaip visada nepakartojamas. Būčiau mielai išklausiusi dar du jo tokius koncertus ir jis buvo daug geresnis už tą, už kurį mokėjome ir kuris buvo "Forum Palace".

Bandau sau įkalti į galvą, kad jei dabar gaučiau žinutes iš žmogaus, kuriam nejaučiu simpatijos, dar labiau kankinčiausi. Dabar esu tikra, kad bet kokį vaikiną galima susirasti labai greitai, bet tai tik dar viena problema. Neturiu gilintis kai į mane žiūri pirmas pasitaikęs girtas ir tuščias žvilgsnis, kuriam  nusispjauti ar jis žiūri į tave ar į kokią kitą merginą, svarbu, kad būtų pakankamai kvaila ir užkibtų. Nežinau kodėl apskritai apie tai galvoju, tačiau sakau sau, jog nereikia prasidėti su jokiu vaikinu, jei žinau, kad jis man - netinkamas.

Pasirodo, kad yra vienas žaidimas, kuriame man apgailėtinai nesiseka! Tai biliardas.

Jei net Nijolė Maceikaitė apsiims mane mokyti, tai tikrai kažką pasieksiu.

Skaičiau Jack Kerouac knygą "Pabusk. Budos gyvenimas". Ji privertė mane mąstyti apie tam tikrus dalykus. Kuo patobulėjau nuo tada, kai gimiau? Supratau, kad karštligiškas siekis įgyvendinti savo troškimus yra kvailas. Tobulėju ugdydama savo kantrybę ir ištvermę. Tai man suteikia brandumo. Nebebėgu paskui kitus. Džiaugiuosi tuo. Sakau tau, kad tavęs pasiilgau, bet tai nebereiškia, kad gulu tau po kojomis, kad prisirišu, kad duodu tau viską, ką turiu, kad be tavęs man šiame pasaulyje nieko nebėra, kad negaliu be tavęs gyventi. Išmokau santūrumo, nebesureikšminti savęs taip stipriai, nesisavinti kitų, kantrybės. Pastaruoju metu kur be nueinu, ten man parodoma, jog natūralumas - tai aukščiausia vertybė. Vertinu tai. Džiaugiuosi galėdama prie kitų visiškai atsipalaiduoti, būti gamta, negalvoti kaip atrodau ar ką kiti galvoja apie mane. Kiekvienam naujai sutiktam žmogui nebereikia įrodinėti ar esu protinga, ar kažką sugebu, viskas matosi ir taip.

- Kiek tau buvo metų, kai pamatei Gangą?
- Trys, o antrą sykį jį išvydau sulaukęs trylikos.
- Kiek tau dabar metų?
- Šešiasdešimt dveji.
- Ar dabar kaip nors kitaip suvoki Gangą?
- Jo vaizdą suvokiu lygiai taip pat, kaip visada.
- Tave liūdina tai, kaip nuo vaikystės pasikeitė tavo išvaizda - pražilo plaukai, susiraukšlėjo veidas, nusilpo kraujas, bet tu sakai, kad tavo vaizdo suvokimas palyginti su vaikyste, nėmaž nepakito. Sakyk man, ar kalbant apie vaizdo suvokimą, yra jaunystė ir senatvė?
- Nėra.
                                               (J.K. "Pabusk. Budos Gyvenimas")

You traveled far What have you found That there's no time There's no time To analyse To think things through To make sense

laukų gėlė

Senienos

Užtenka paistalų.

2012-07-24 Rubinšteinai, einam gerti kokosinio mikso, važiuojam į festivalį "Purpurinis vakaras", važiuojam į fotografijos stovyklą obuolių saloje ir į tradicinių šokių stovyklą. Einam pagyventi miške, kur niekas mums nevadovaus ir dar pasikvieskim A. Einam maudytis, Rubinšteinai, nes tu esi nuostabus ir todėl, kad nebenoriu girdėti tų močiutės kalbų apie česnaką, svogūną bei natūraliai augintus maisto produktus. Man vienodai šviečia!

2012-07-25 You go to my head like a summer with a thousand julies. Esu tai, ko tu ieškai ir tai ką randi. Esu tai, ką išbarstei ir gabalėliai, kuriuos dabar renki. Vakarai balkone. Koks beribis, didelis, erdvus, galingas, viliojantis, kerintis, trokštamas, geidžiamas, beprotiškas, nuostabus, plaukiantis virš manęs dangus. Skęstu ir mėgaujuosi. Noriu susilieti su dangum, su vakaru, jo šiluma. Dieve, Dieve! Mano hormonai pašėlę, išprotėję, bepročiai! Kodėl viskas negali būti paprasta, dėsninga, natūralu, kaip gamta? Kodėl turiu kentėti, geisti, laukti? Gyvenimas balkone - užgulusios ausys, sušalusios kojos, perpučiama nugara. Nupūs tuoj vėjas mane, eime į vidų.

2012-07-27 Man patinka nepaisyti jokių rėžimų - ėjimo miegoti, kėlimosi laiko, nes tik vakare kyla tiek daug įvairių minčių, o tik ryte sapnuoju tiek daug sapnų, kuriuos atsimenu. Šiandien man paskambino mielasis A.Anusauskas ir pranešė, kad įstojau į Lietuvos Muzikos ir Teatro akademiją. Tai yra nuostabu. Man sekasi įvairiose srityse, bet nesiseka meilėje. True story.

2012-07-29 Užliūliuok mane. Paskambink vakaro žibintais. Užčiūčiuok vėju. Užmigdyk kava. Pabučiuok tamsa. Noriu saldžiai miegoti, sapnuoti šviesą, harmoniją ir laisvę.
***
Įrėminu save prieš kiekvieno galerijos lankytojo akis, uždarau kelią į miglotas jo mintis, o už rėmų slepiasi mano norai ir aš pati slepiuosi už jų tik kartais trumpam iškišu nosį pakvėpuoti, bet tik tada, kai nemato skvarbūs aplinkinių vyzdžiai.

2012-08-01 Tu atėjai, kai aš užaugau, kai išstypau, kai sužydėjau, kai pagijau ir susirgau visai kitu. Pagijau taip stipriai, kad net pakeičiau spalvą.

2012-08-04 Tu man primeni žiemą ir snaiges. Tavo akyse - platybės - viskas: žemė ir dangus. Štai ką man primeni.
***
Tvarkytis yra malonu. Mąstyti ir tvarkytis. Norėčiau visas rūbų pakabas nudažyti baltai. Taip jos gražiai atrodo.
***
"Stengiasi būti elegantiškas, galantiškas, malonus, tarsi be jo lipšnumo žemė nustotų suktis apie savo ašį."
"Niekas nieko nepraranda, nes niekas niekam ir nepriklauso."
"Paprastai tie susitikimai įvyksta, kai prieiname ribą, pajuntame poreikį emociškai numirti ir prisikelti. Mūsų laukia susitikimai - bet kaip dažnai mes stengiamės jų išvengti! Ir tada, kai esame nusivylę, kai nebeturime ko prarasti arba kai be galo džiaugiamės gyvenimu, apsireiškia kažkas nežinoma ir mūsų galaktika pakeičia kryptį."
"Vieną akimirką tu neturi nieko, kitą turi daugiau, nei gali susidoroti."
"Kai lioviausi būti kas esu, atradau save."
"Niekas nenori kentėti, ir vis dėlto beveik kiekvienas ieško skausmo ir kančios, ir tada jie jaučiasi išteisinti, švarūs, verti savo vaikų, vyrų, kaimynų, Dievo."
(Paulo Coelho "Vienuolika minučių")

2012-08-11 Garbanotas raštas. Hm... Pamirštu tave, pamirštu. Kodėl jaučiu, kad kažkas negerai? Ar noriu būti su juo, kad galėčiau didžiuotis? Noriu. A lot of empty massages in my phone, music in my ears, a lot of fears and doubts.

2012-08-14 Nieko negali būti be meilės. Negalima mėgautis bučiniais be meilės. Mano naktys, mano dienos, kurias tu nori pavergti, užrakinti ir laikyti savo delne.
***
Jis nė trupučio nesiskiria nuo kitų. Laukia išsišiepęs kada jį nufotografuos. Na ir kas, kad mano rankos visada šąla, nebebijau nieko, kas neleido nurimti mano sielai. Myliu neapsakomą ir amžiną gėlių tylą. Klajoti - tai būti namie. Rymoju žemiau debesų.

2012-08-15 Man beliko tik vakaras, šaltos rankos ir tylintis ruduo. Tik vėjas, linguojantys medžiai už lango, paukščiai žydram danguje laisvi kaip tu ir nepasiekiami kaip aš. Trokštu vyno, bet nenoriu meilės.

2012-08-17 - May I hug you, my lady ?

2012-08-20 Negaliu be tavęs. Neištversiu. Kaip man valgyti, kaip gerti, kaip vaikščioti, kaip miegoti, kaip kvėpuoti? Groove, massive, akordai, dainos, filmai, žvėriškumas, velniškumas, troškulys, šypsena, alkis, tavo rankos, garbanos, MEILĖ. Pradėsiu nebekęsti šito miesto, jo gatvių, tiltų, kiemų, suoliukų, parkelių. Noriu nuo viso to pabėgti.

2012-08-21 Granatų vyno? Rekomenduoju, d.r. neklydo. Šiandien jaučiuosi geriau. Neįprasta, bet naudinga veikla gydo.

laukų gėlė

what is it?

Buvau Anykščiuose penkias dienas. Laikas prabėgo labai greitai. Sužinojau, kad įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Džiaugiuosi. Rytoj eisiu pasirašyti sutarties. Baisu, studijos prasidės labai greitai. (už mėnesio) Viskas nauja: žmonės, aplinka, krikštynos, atmosfera ir t.t. Sukasi galva.

Žiūrėjau filmą "Skrydis virš gegutės lizdo". Visai man jis nepasirodė žiaurus ar toks, kokio negalėčiau žiūrėti antrą kartą. Šiek tiek primena "Prieš pakratant kojas". Rekomenduoju ir vertinčiau 9/10 balų. Taip pat žiūrėjau "Good Will Hunting". Nesuprantu kodėl šis filmas tiek mažai išreklamuotas, nes jis tikrai įdomus ir labai geras. Man jis šiek tiek primena "Drugio efektą", "Eternal sunshine of the spotless mind", nors gal jis ir nepanašus, nes jame nėra tokių efektų, kaip šiuose filmuose. Taip pat vertinu 9/10, nes jis truputį nuspėjamas.

po išleistuvių

Rūbų ieškojimas per visas parduotuves iš eilės, du apsilankymai pas ne savo kirpėją (mano kirpėja pačiu netinkamiausiu laiku susirgo angina), kosmetologės, visažistės aplankymas ir dar manikiūras. Štai kiek visko vien dėl IŠLEISTUVIŲ. Iš išleistuvių grįžau namo be emocijų. Pakalbėjusi su P, supratau, kad mano išleistuvės buvo neblogos, bet manau galėjo būti ir geresnės.

Praeitą šeštadienį su A miegojom Šile ant stogo palapinėje ir žiūrėjom filmą "The Help". Filmas per daug neypatingas. Pasivaikščiojau statybose - ilgai ieškojau lempos. Įspūdingiausia man buvo kai grįžinėjau iš lauko į vidų ir bandžiau uždaryti duris. Kažkas kliudė ir negalėjau jų uždaryti. Kažkas minkšto. Pagalvojau: "būtų kvaila, jei tai būtų varlė". Kažkas rudo. Gal koks lapas? Pabandžiau įsižiūrėti ir pamačiau rudą varlę. Aš prispaudžiau su durimis varlę! Tai buvo bjauru. Taigi, duris pavedžiau uždaryti A. Dar dabar akyse tebematau tą varlę ir jos akis. : D (Atleiskite, kad tai pasakoju)

Po išleistuvių gavau Ipad'ą. Tai daiktas iš sąrašo, kurį gavus būčiau nuoširdžiai apsidžiaugusi. Džiaugtis buvo ko, o dabar turiu ką veikti. Nesėdžiu visą dieną prie Ipad'o, bet smagu jį turėti ypač ten, kur yra belaidis nemokamas internetas.

Kitą savaitę išvažiuoju pailsėti nuo didmiesčio gyvenimo. :) Reikia bent trumpam pakeisti aplinką. Netgi nuo džiazo reikia pailsėti truputį, nes atrodo, kad tik juo ir tebegyvenu. iki! ;)

Woody Allen

Norėčiau, kad viskas būtų kaip filmuose. Sugalvoji viską taip, kaip nori ir taip gyveni. Negaliu atsigrožėti Woody Allen filmų išbaigtumu, nuotaika, muzika, žaismingomis mintimis. Filmą "Crimes and Misdemeanors" vertinčiau šešetu, bet šis įvertinimas neišreikštų kaip nenorėdama įsimylėjau Woody Allen, kaip norėčiau gyventi jo filmuose ir kad jie niekada nesibaigtų. Jo filmai - kaip realybė - ne visada malonūs, pilni išgyvenimų, jausmo, kad neturi kur pasidėti (artimas jausmas), tačiau pabaiga atperka viską. Ji pozityvi, tačiau su ironija. Taip pat kaip ir gyvenimas yra ironiškas. (ir jo žvilgsnis toks pat)

Šukės

  Nerašiau jau labai seniai. Dabar man labai sunkus metas. Sunku save sukontroliuoti, kad ką nors darydama staiga neprapliupčiau verkti. Mano gyvenime atsiveria kiaurymės. Negaliu galvoti. Mano galva visą laiką įtemptai dirba ir visą dieną jaučiuosi pavargusi ne dėl fizinio, o protinio darbo, piktai reaguoju į dirgiklius. Tai ne mokslai, o mąstymas apie gyvenimą. Visą savo gyvenimą nešiojau rožinius akinius. Galvojau, kad gyvenimas būna tobulas ir kad viskas jame sudėliota tobulai, viskas apgalvota. Pradedu suprasti, jog taip nėra ir man sunku tuo patikėti. Tai kaip trauma. Visą gyvenimą maniau, kad yra vienaip, o dabar vis labiau ir labiau aiškėja, kad yra kitaip. Visada maniau, kad gyvenimas yra panašus į pasaką, kad viskas visada baigiasi gerai, bet dabar pradedu tuo abejoti. Dėl viso to kaltinu tik vieną žmogų. Tas žmogus sudaužė mano rožinius akinius nesuklijuojamai ir dar vaidina niekuo nenusikaltusį. Negaliu patikėti, kad tai, kas man buvo šventa, dabar yra niekinama, daužoma ir trankoma per visas puses. Negaliu patikėti, kad taip buvo galima išdrįsti (ypač tam, kuris man visą gyvenimą buvo pavyzdys ir kuriam jaučiau pagarbą). Pažeista mano moralė, mano gyvenimo prasmės supratimas, pažeista viskas. Jaučiuosi siaubingai. Niekada nemaniau, kad taip gali nutikti "MAN". Dabar man tikra trauma ir esu bejėgė kažką pakeisti. Dar niekada manęs taip niekas nebuvo pažeidęs iš esmės. Tai gniuždo mane, bet manau, kad kad ir kas benutiktų, manęs sugniuždyti iki galo neįmanoma. Tikriausiai man siunčiami sunkūs išbandymai, kad užgrūdintų mane, nes daug ką galiu ištverti. Bet negaliu, negaliu atsistebėti kaip yra įmanoma tai, kas yra. Atrodo, kad suaugus sužinai vis daugiau nemalonių dalykų apie gyvenimą. Bet jei ne visa tai, nežinau ar būčiau kada supratusi tai, ką supratau dabar: aš būsiu laiminga tik tada, kai bus laiminga mano mama. Niekada taip nebūčiau pagalvojus, bet dabar tai yra mano esmė. Pajutau tai labai stipriai.

  Jaučiuosi blogai kiekvieną dieną, nieko nenoriu, noriu pabėgti iš šio gyvenimo, noriu būti niekada negimus, noriu būti kvaila ir nieko nesuprasti. Kiekviename žingsnyje bijau apsiverkti, kad savo jausmų neparodyčiau mamai ir jos tuo neužkrėsčiau. Noriu, kad ji gerai jaustųsi. Turėčiau ją linksminti, galvoti veiklą, padėti, smagiai bendrauti su ja, bet neįstengiu daryti nieko. Pykstu iš karto, kai ji tik per daug reiškiasi, vietoj to, kad rodyčiau jai daugiau dėmesio. Man reikia pabūti vienai, išsiverkti, kažkokiu būdu išspręsti problemą, net jei į vieną ar į kitą pusę, bet reikia, kad visa tai baigtųsi.

  Mano dienos būtų kaip gedulas. Gedulas tobulo ir rožinio gyvenimo, tikėjimo ir vilties gedulas, tačiau nuo ryto iki vakaro esu priversta bendrauti su mama. Kartais užsimirštu, stengiuosi jai nieko neparodyti, tačiau ji žino, kad kažkas yra ne taip, bando iš manęs visko išklausti, bet aš jau nebežinau ką man daryti. Vis tiek visa tai kažkaip kažkada pabaigsiu. Jei ne viena, tai su kieno nors pagalba.

  Pagaliau J man atsiuntė pirmą įrašą. Parašė, kad parašyčiau pastabas. Pagal viską jų neturėtų būti. Jaučiuosi nesmagiai, kad nuolat randu prie ko prikibti ir kad man kažkuo neįtinka perfekcionisto darbas. Žinoma, iš kitos pusės pažiūrėjus gerai, kad tame kažką suprantu. Bet kokiu atveju man nepatogu "netaktiška" sakyti priekaištus mažai pažįstamam žmogui, nors man nesunku jų sakyti tik savo mamai. Visiem kitiem dažniausiai nepasakau visko ką galvoju.

  Šiandien man turėjo būti pamoka pas Rositą Čivilytę. Ryte atsikėlus jai parašiau žinutę klausdama ar reikia kažką atsinešti į pamoką, o ji man atrašė, kad gerai, jog jai parašiau, nes šiandien ji išvažiuoja savaitei prie jūros. Atrodo, jog man niekada nebebus normalios dainavimo pamokos. Jau atsibodo nieko prasmingo neveikti. Tiek naujienų.

My favorite things

Finalas

Automobilio laikrodis rodė 00:20. Pagalvojau visai anksti... Įprastinis mano grįžimo namo laikas. Visi miega. Šviesos išjungtos. Įsijungiu lempą prie kompiuterio. Labas, grįžau, kas naujo? Nieko? Na va, čia Ispanija laimėjo čempionatą, Torres'as įmušė vieną įvartį, spiegiau/spiegėm per visą kavinę, klausiausi keiksmažodžių fono, parvežiau keistuolius namo...

***

Dabar tikriausiai esu vienintelė, kuri sėdi prie facebook'o ir įkėlinėja nuotraukas. Dabar yra 03:22. Labanaktis.

šiandienos sėkmė

Čia mes

Lietus

Noriu matyti be pertraukos. Matyti tapo rutina, nenoriu, kad tai baigtųsi. Dabar jau žinau kas man. Tai abstinencija. Spaudžia krūtinę. Dabar jau darosi baisu. Baisu - viskas baigėsi. Vasara. Bendravimas su tam tikrais žmonėmis. Net jei ir tik keliems mėnesiams. Atrodo, tokia abstinencija, kad net jei ir gaučiau ko noriu, ji neišnyktų. Pastarosios dienos, o gal savaitės, mėnesiai - kaip sapnas. Ar jau atsikėliau? Kol kas apsiblausus. Atrodo, nieko nebuvo, tik miegas, jo karma, jis ir truputis muzikos. Dabar jau žinau kaip paimsiu, prieisiu. Nebeabejoju. Skamba skamba skamba tie žodžiai mano sąmonėje. Tu vyras. Tau nereikia skėčio. Tau nereikia...  Nebereikia nieko sakyti.

Šiandien apsiniaukę su trumpalaikiu lietumi ir žaibu

Šiandien užsirakinčiau tarp keturių sienų ištapetuotų aukštomis žolėmis bei gražiu kraštovaizdžiu su kalnu ir vandens telkiniu, o gal ežeru be kalno. Užsirakinčiau ir pamirščiau, kad esu. Būčiau būtyje. Būčiau būti. Krisčiau į lovą ir miegočiau. Šiandien visas rytas kaip didelis sielvartas. Pirma - sužinojau, kad anglų kalbą (kurios nemoku) moku taip pat kaip ir lietuvių kalbą. Tikra moksliukė! Nesuprantu ar apskritai šiame gyvenime kažką moku. Antra - žiauriai pavargau. Visko per daug. Kiti parašė pagrindinius egzaminus ir viskas. Aš vis dar kankinuosi. Atrodo, niekada nesibaigs. Šiandien dar liko stojamieji į VK, bet sužinojau, kad galbūt man neapsimoka ten studijuoti, nes jei išeičiau, turėčiau už viską sumokėti. Trečia - aš noriu miego, man trūksta atostogų ir galų gale man jau atsibodo visur kažką vaidinti, kaitalioti kaukes, jaustis tik atsakinga, kurti kažkokius įvaizdžius, daryti įspūdį, stengtis dėl vienų santykių. Skundžiuosi vietoj to, kad tiesiog nedaryčiau to..? Nebedarau. Tik nežinau ar tai į blogą. Pamatysim.

 Dovana, kurią dabar norėčiau gauti labiausiai - laikas ir Harrio Potterio nematomas apsiaustas. Ačiū. : )

 Einu kankintis ir gyventi toliau. Reikia prasidainuoti. l.g.

Reikia būti visišku pusgalviu arba beviltišku fantastu.

Penktadienį pianino egzaminas. Tango tango tango ir "New York". Per septynis mokymosi groti metus pradėjau GROTI! Iš tiesų! Jaučiu instrumentą kitaip. Kaip gyvą. Anksčiau stebėjausi kaip kiti gali taip išjausti daiktą, suprasti jį kaip individą, dabar pradėjau grodama jausti. Jaučiu kaip spaudžiant klavišus muzika pradeda lietis, valdyti jausmus, jaučiu kaip piršto paspaudimo jėga skirtingai veikia instrumentą ir viskas prisipildo tos visumos - spaudimo, garso, muzikos, emocijų. Grojimas vis dar neprilygsta dainavimui su savo pačios stygomis, savo kūnu, vidumi. Net ir dainavimą dabar pradėjau jausti visiškai kitaip. Nebe standartiškai, nebe pagal pamokas ar vadovėlius, ne pagal mokyklą, dabar garsas sklinda iš vidaus, iš harmonijos, paremtas stipriu natūraliu jausmu, nebe tuo dirbtiniu, kuris buvo spaudžiamas "nes taip daryti reikia" - reikia vaidinti, kad kūrinį išjauti. Atrandu save. Ten. Dabar stipriau nei bet kada anksčiau.


Šiandien supausi miške, skaičiau Nyčę gamtos apsuptyje. Gamtoje skaityti skanu.


* ar reikia bemaž nužmogėti, kad pajustumei norą tam priešintis?


* žmonių maišymasis - polifonija


* reikia būti visišku pusgalviu arba beviltišku fantastu


* Kam būti optimistu, jei nereikia ginti Dievo, kuris turi būti sukūręs patį geriausią pasaulį iš visų, jeigu jis pats yra gėris ir tobulybė, - tačiau kokiam mąstančiam žmogui dar reikalinga hipotezė apie Dievą?


* ...visai nereikėtų priiminėti sprendimų. Jei tik būtų įmanoma gyventi nieko nevertinant, neturint antipatijų ir simpatijų! Juk visa, kas kelia antipatijas, susiję su vertinimu, tas pat ir su simpatijomis. Nėra žmogaus, kuris nejustų, kad nori to, kas naudinga, ir nenori to, kas kenksminga, kad neturėtų jokios nuojautos, ko vertas koks nors tikslas. Mes iš pat pradžių esame nelogiškos ir todėl neteisingos būtybės, ir tą galime suvokti; tai yra viena iš didžiausių ir sunkiausiai sprendžiamų būties nedermių.


* Individas labai menkai atjaučia visą žmonijos gyvenimą ir kančias. Net ir tie savitesni žmonės, kurie iš viso apie save negalvoja, regi ne gyvenimo visumą, o tik atskiras jo dalis. (jaučiame tik savo išgyvenimus, matome viską tik aplink save) (pritariu, kad taip yra ir tai mums padeda gyventi (skaityti toliau))


* Didžioji žmonių dauguma neša savo gyvenimo naštą per daug nemurmėdama, taigi tiki būties vertingumu kaip tik todėl, kad kiekvienas turi savus troškimus ir reiškiasi atskirai, nepranokdamas savo asmenybės. To, kas neasmeniška, jie arba visai nepastebi, arba mato tik kaip silpną šešėlį. Save jie laiko vertingesniais už pasaulį. Labai ribota fantazija, nuo kurios jie kenčia - jie negali įsijausti į kitas esybes ir todėl itin menkai dalyvauja jų likimuose bei kančiose. O kas tikrai galėtų įsikišti, gyvenimo vertingumu turėtų nusivilti; jeigu jam pavyktų aprėpti ir pajusti žmonijos bendrą sąmonę, jis prakeiktų būtį, nes žmonija kaip visuma neturi tikslų, vadinasi, stebėdamas visą procesą žmogus gali atrasti jame ne paguodą ir atspirtį, o neviltį. Jei visoje savo veikloje jis regės absoliutų žmogaus betiksliškumą, tai jo paties veikla jam atrodys savęs švaistymu.


* ar ne verčiau atsisveikinti su gyvenimu?


Nusiraminimui:


* Galų gale imtume gyventi tarp žmonių ir su savimi kaip gamtoje, be pagyrų, priekaištų, jaudulių, kaip reginiu gėrėdamiesi daug kuo, ko iki šiol reikėjo bijoti. Nebedirgintų mintis, kad esi ne tik gamta arba esi šis tas daugiau negu ji. Tiesa, tam reikia, kaip sakyta, gero temperamento, užgrūdintos, švelnios ir iš tikrųjų linksmos sielos, nuotaikos, kuriai nereikėtų saugotis klastos ir staigių išpuolių ir kuri nesireikštų niurzgiu, pykčio kupinu balsu, - neturėtų tų seniams ir šunims būdingų nemalonių savybių, kurios ilgai buvo pririštos grandine. Žmogus turi be pavydo ir apmaudo atsižadėti daug ko, beveik visko, kas kitiems žmonėms yra vertinga; kaip geidžiamiausia būsena jį turi tenkinti laisvas, bebaimis sklendimas viršum žmonių, papročių, įstatymų ir tradicinių daiktų vertinimų.


                                                                                      (Žmogiška, pernelyg žmogiška)

Tiesa! Besikarstydama ant ore esančių kopėčių iš medinių lazdelių, šiandien susibraižiau visą savo kairę koją. Auch!

tebūnie

Sudaužiau savo automobilio ratlankio dangtį. Įlenkiau ratlankį. Iš padangos išėjo oras. Išsikviečiau pagalbą kelyje. Dvi dienas važiavau su avarine padanga. Tėtis sutvarkė ratlankį ir pati pasikeičiau ratą.

Vakar pirmą kartą ploviau mašiną pati. Galvojau, kad tai daryti yra žymiai paprasčiau ir lengviau. Ilgai užtrukau. Šiandien mašina jau apsitaškiusi. (nieko tokio)

Naktis. Tebūnie naktis! Žodžių žaismas. Grįžom apie penktą ryto. Smagu sėdėti, čilinti ant šaligatvio krašto, pasidėjus kojas ant pilies gatvės plytelių, gerti šlykštoko, kartaus skonio pina colada, sveikintis su praeiviais ir iš jų juoktis. Smagu klausytis razio koncerto prie ledainės, nagrinėti veidų metamorfozes, gaudyti skrendančius cigarečių dūmus tiesiai tau į veidą, mąstyti ar nuo kolonėlės garso nesprogs dešinės ausies būgnelis, kalenti dantis iš šalčio, laukti sms žinutės ir niekada nesulaukti, gulėti su pilna galva minčių, nebepajėgti kalbėti (kai kitu atveju nesusilaikytum neišsakyti savo nuomonės), užmigti kažką draugei šalia filosofuojant, pamiegoti tik tris valandas, atsikelti užtinusiai, nubėgusiu akių tušu, boho šukuosena, prikelti draugę vien tam, kad užsirakintų duris, vairuoti išsijungus radiją, kad netrukdytų mintims arba garsiam mano rėkimui, važiuoti į džiazo pamoką, išgirsti komplimentą apie marinistinę maikutę, kurią apsivilkau, dainuoti, improvizuoti net tą vietą, kurios neimprovizuodavau, grįžti namo, klausyti garsiai muzikos ir ją perrėkti, sulaukti dar vieno smailo per skaipą iš to paties prancūzo, kuris rašė, jog jaučia man pasibjaurėjimą, o vakar parašiau jam: "are you sick?" su mintimi, kad jis vis dar nenustoja man rašyti, nors jau kelis kartus atsisveikino ir užblokavo mane per facebook'ą...

Nepasveikinau pusbrolio su šešioliktuoju gimtadieniu (šiandien). Mano tėvai pasveikino, o manęs nepasveikino nei jo tėvai nei jis pats. (nepykstu, bet šiaip)

Vis dar laukiu. Nežinau ar sulauksiu. Bet juk kada nors gal sulauksiu..? Tikriausiai tada, kai nesitikėsiu. (kaip visada) Bet atrodo, jog dabar visada tikėsiuosi. Reikia kažko naujo, bet naujo nenoriu.

Man reikia pultelio, kuriuo galėčiau valdyti laiką

Ak, tas mokymasis... Niekada nėra ribų. Juk negaliu perskaityti viso pasaulio knygų ar visų parašytų tekstų ta tema, kuria man reikia. Vis randu visko daugiau ir daugiau ką dar reikėtų perskaityti, kad būčiau labiau pasiruošusi muzikos egzaminui. Taip norisi gerai parašyti, o ir jėgomis nebetrykštu skaityti, klausyti, ieškoti, kalti į galvą. Kaip tik ką tik dar radau labai svarbios informacijos. Atrodo, iškris akys nuo sausumo ir raudonumo, be to reikia išsimiegoti, bet vistiek kažkaip tikiu perskaitysiu tuos lapus, kuriuos dabar radau. Sustabdykit laikąąą! Pamiegosiu, perskaitysiu, įsidėmėsiu, šimtą kartų pakartosiu, o po to vėl paspauskit "play" ir būsiu viską suspėjusi. Na, ne viską, kaip ir rašiau, visko suspėti NE-Į-MA-NO-MA. Lyg ir laukiau kada viskas baigsis (egzaminai, mokykla, stojamieji...), bet tiek dar visko reikia padaryti ir tarpais atsipalaiduoti (gyventi sau), o po to... Kas po to? Po to nebebus grafiko, sustyguoto laiko, nebebus aišku niekas ir ateis baimė. Nors ir dabar ji yra. Slepiasi smegeninėje, bet ne taip giliai, kad nesijaustų. O gaila. : ) Tuoj "nukvailėsiu" nuo visko... : ( Einu kankintis toliau, nežinau kiek pajėgsiu, tikiuosi bent jau sugebėti nuvykti į egzaminą, kai dabar pripratau iki pietų miegoti. Labanaktis.

Euro Euro Euro

Atrodo, jog šio Europos čempionato rungtynių vizitine kortele tapo netikėtas rezultatas. Labiausiai iš visko man įsiminė lenkų futbolininkas Robert Lewandowski, Christiano Ronaldo manevrai, prancūzų bei anglų žaidimo stilius, ir žinoma, ispanų komandos profesionalumas, lengvas, minkštas ir gaivus žaidimas. Taip pat įsiminė komentatoriaus nuolatinis dėmesys skiriamas Sergio Ramos naujai šukuosenai, mano mylimas Fernando Torres, kuriam gaila buvo suteikta galimybė žaisti tik likus mažiau nei 20 minučių iki antro kėlinio pabaigos. Dar mane nustebino arbitro sprendimai kovojant Lenkijai su Graikija.

2012-06-08

Ką aš darau, kai pamatau nepaprastai žavų žmogų? Spoksau, šypsausi, o kai pavargstu, padedu veidrodį į šoną.

Euro 2012 !!!

Penktadienį:
18:00 Lenkija - Graikija
20:45 Rusija - Čekija

Šeštadienį:
19:00 Nyderlandai - Danija
21:45 Vokietija - Portugalija

Sekmadienį:
18:00 Ispanija - Italija
20:45 Airija - Kroatija

Kažkada tai baigsis

Šiandien mano prancūzas parašė, kad keliu jam pasibjaurėjimą. Vieną dieną jis myli, kitą nekenčia. Kokia tikra ta meilė... Jis neturi nieko, tik grožį. Jis nieko nesupranta ką rašau jam angliškai, o prancūzų kalbą google vertėjas verčia ne be priekaištų... Kiek daug žmonių per savo gyvenimą turiu pamiršti...

Visą gyvenimą trokštu gyventi bohemiškai - nesustyguotai, be tvarkaraščio, ne pavyzdingai, ne kaip gera mergaitė, noriu kurti savo gyvenimą pati, pabandyti pasiruošti stojamiesiems, apie kuriuos daug galvojau, bet likimas tiesiai nenuvedė ir neparodė pirštu, nepasakė "eik čia, persilaužk per save, įrodyk sau ir kitiems, kad tai gali", bet kas iš to gaunasi? Šnipštas. Net ir šiame bloge nesu tuo, kuo norėčiau būti. Man niekada tai nesigauna. Dažniausiai elgiuosi taip, kaip elgtis yra teisinga - teisingai valgau (neinu į Mcdonaldus, negeriu kokakolos, nevalgau čipsų, daug šokolado, hamburgerių ir panašiai), gyvenu taikydama sau įvairius suvaržymus (taip elgtis teisinga, taip - ne, taip kalbėti teisinga, taip - ne, su tuo bendrauti teisinga, su tuo - ne, taip elgtis galima, o taip - dar ne laikas...), o blogiausia, jog tikiu, kad tai kada nors pasikeis. Tikriausiai taip ir gyvensiu visą gyvenimą galvodama, kad "vis dar ne laikas" kažkam, ko noriu dabar. Jaučiuosi atsakinga prieš savo aplinkinius ir dėl to nepatenkinta. Galbūt, jei jausčiausi visai laisva, be atsakomybės ar rūpesčio, kas kitiems atrodo tinkama ar netinkama, nė nenorėčiau maištauti. Taigi, manyje įdiegta "gera mergaitė", kuria būti nenoriu, man niekada neleidžia nuo visko atsiriboti ir iki galo atsipalaiduoti. Kam tos normos, principai, taisyklės? Juk visi mes esame gyvuliai, kaip teigė Frydrichas Nyčė. Būčiau laiminga, jeigu savo gyvenimo taisykles galėčiau kurti pati. Kas mane stabdo? Kažkas iš vidaus. Baimė. Galbūt šis visas mano tekstas skamba paaugliškai, bet jei taip ir yra, tegul. Kažkada tai baigsis.

rarrr...

Jesus, skaitau vieną blogą ir mėgaujuosi, jog kažkam nesiseka, kaip ir man. Jaučiuosi ne viena. Lyg rinkčiausi knygą, kuri atitiktų mano dabartinę nuotaiką. Stengiuosi pyktis su žmonėmis. Atrodo, jog manyje gyvena du žmonės. Vienas tiesiog trokšte trokšta, jaučia troškulį, dūsta iš noro pyktis su visais aplinkui. Kitas sėdi nekaltas, nesusipratęs, spaudo mygtukus ir jaučiasi lyg čia jis būtų ne prie ko. Esi daug kam nepakenčiamas, o "čia nėra nei laiko nei vietos mirti". Trouble bubble. Iš tiesų tai taip elgiuosi todėl, kad noriu, jog mane paliktų ramybėje, nebelįstų su įvairiausiais priekaištais, kurie man lenda per gerklę, su nuorodom ką turiu daryti tiksliai kurią sekundę. Jei padariau tą, tai dar nepadariau ano. (jei nepadariau dabar, vadinasi niekada ir nebepadarysiu, pagal kitų teoriją) Tai tik stabdo mane ir verčia nedaryti NIEKO. Atsibodo, neturiu kantrybės, atrofuojasi raumenys kai taip erzina mano smegenų ląsteles ir dar dėl nereikšmingų dalykų arba apkaltina staiga, netikėtai, be rimtų priežasčių "melagė"... Tada imuosi greičiausio būdo atgauti ramybę (nežinau kito, geresnio būdo): "atstok!" (kuo negražesni žodžiai, tuo efektingiau veikia). Po to vėl sėdžiu nesusipratus kodėl ir kas čia įvyko. Man reikia to žmogaus, kuris sakytų, jog negali manęs pakęsti, bet dar labiau negali be manęs.

aš šiandien gydžiausi kojų tvinksnius...

* kad ir kas tu būtum - poetas, pusdievis ar idiotas, - kas kelios valandos nulipi iš savo dangaus nusimyžti.

* Tavo plaukuose daugiau paslapčių nei galybėje klausimų. Nebeklausinėk. Mums prieš akis naktis, kelios valandos ir ištisa amžinybė, kol už lango ims gausti rytas. Tai, kad žmonės mylisi, yra viskas; stebuklas ir pats paprasčiausias dalykas, šiandien pajutau, kada naktis pavirto į žydintį krūmą ir vėjas atnešė žemuogių dvelksmą, o be meilės žmogus tik negyvėlis, paleistas atostogų, nieko daugiau, tik kelios datos ir nereikšmingas vardas, bet kam tada gyventi...

* Prie durų rymojo vakaras violetinėmis akimis.

* Meilė mane visą suvarpė. Galiu kiaurai pro save žiūrėti. Myliu tave taip, kad mano širdis tiesiog netelpa krūtinėje, ji kaip rišėja rugių lauke, kada į ją žiūri vyriškis. Mano širdis trokšta gultis ant žemės. Į pievą. Ji nori gulėti ir skristi. Ji pamišusi. Ji myli tave, kai važiuoji automobiliu.

* Eik velniop, tavo meilė turi per daug rūšių.

* Kam aš save saugau? Kokiam beviltiškam Kažkam? Neišeik, neišeik, ką aš teturiu? Kas man šitas nuogas vyriškumas? Tik tu tikra! Kodėl tu atėjai kaip tik šią naktį, kuri plaukia atplėšta nuo žvaigždžių, debesų apgulta, atsikračiusi pasenusių svajonių, kodėl sugriovei įtvirtinimus ir visas užtvaras šiąnakt, kada nebeliko nieko gyvo, tik mudu?

* Niekas negali būti svetimesnis už žmogų, kurį kitados mylėjai.

*   Hakės galva buvo dešiniajam bagažinės kampe. Matė ją aiškiai. Raukšlėtam kakle pulsavo gyslos. Ravikas tvirtai apgniaužė rankomis gerklę ir suspaudė.
     Rodės, smaugimui nebus galo. Galva truputį truktelėjo. Vos vos. Kūnas bandė išsitiesti. Tarytum išsivaduoti iš drabužių. Burna atsivėrė. Išlindo liežuvis, storas, geltonai apneštas. Ir staiga Hakė atmerkė vieną akį. Ji išsprogo, tarytum gavusi šviesos praregėjo, tarytum atsiplėšė nuo kūno ir pradėjo artėti prie Raviko - paskui kūnas nuleipo. Ravikas palaikė rankas dar valandėlę. Viskas.
     Dangtis nukrito žemyn. Ravikas žengė kelis žingsnius. Tada pajuto, kad jo keliai dreba. Įsikabino medžio ir ėmė vemti. Regėjos, viduriai iššoks per gerklę. Pamėgino susiturėt. Niekas negelbėjo.
     Pakėlęs akis išvydo per pievą ateinantį žmogų. Žmogus žiūrėjo į Raviką. Ravikas stovėjo. Žmogus artinosi. Ėjo lėtais ramiais žingsniais. Vilkėjo kaip sodininkas ar darbininkas. Jis žiūrėjo į Raviką. Ravikas nusispjovė ir išsiėmė cigarečių pakelį. Vieną užsidegė ir patraukė dūmą. Kartus dūmas nudegino gerklę. Žmogus perkirto alėją. Žvilgtelėjo į tą vietą, kur Ravikas vėmė, paskui į automobilį ir vėl į Raviką. Jis nieko nepasakė, ir Ravikas nieko neįžiūrėjo jo veide. Lėtais žingsniais žmogus nupėdino už sankryžos.

* Karvių banda. Peteliškės. Saulė virš laukų. Saulė priekiniam automobilio stikle. Saulė ant kapoto. Saulė ant blizgančio bagažinės metalo, kur guli Hakė - negyvas, net nesužinojęs, kodėl ir kas jį nužudė. Kitaip turėjo būti. Kitaip...

*    Jis staiga prisiminė Sibilę ir pirmąkart nuo anų laikų nebandė atsikratyti tų minčių, nustumti jų šalin ir užgniaužti. Savo prisiminimuose jis niekad nebuvo nužengęs toliau kaip iki tos dienos, kada Hakė liepė įvesti ją į kambarį. Niekad nebuvo nužengęs toliau kaip ligi žinios, kad ji pasikorė. Niekad tuo netikėjo, nors tai buvo visai įmanoma - bet kas žino, kas buvo atsitikę anksčiau? Negalėjo galvoti apie ją be spazmų smegenyse, kurios paversdavo jo rankas nagais ir lyg mėšlungis surakindavo krūtinę, o jį patį kelioms dienoms tarytum apgaubdavo raudona bejėgiško keršto troškimo migla.
     Jis galvojo apie ją ir staiga nebejautė nei spazmų, nei mėšlungio, nei miglos. Kažkas atsipalaidavo, barikada sugriuvo, sustingęs siaubingas vaizdas atgijo, nebebuvo toks nejudrus kaip per visus tuos metus. Iškreipta burna pradėjo čiauptis, nuo akių nuslinko stingulio migla, baltą kaip kalkės veidą pamažiukais užplūdo kraujas. Tai nebebuvo sustingusi baimės kaukė - tai vėl buvo Sibilė, kurią jis pažinojo, su kuria gyveno, kurios švelnią krūtinę glamonėjo ir kuri kaip birželio vakaro šiluma tvilkė dvejus jo gyvenimo metus.

* Viskas gerai: ir tai, kas buvo, ir tai, kas dar bus. Gana. Jeigu bus galas, tebūnie. Jis mylėjo moterį ir ją prarado. Kito žmogaus nekentė ir jį nužudė. Abu jį išlaisvino. Moteris vėl pažadino jo jausmus, o tas kitas panaikino jo praeitį. Nepadarytų darbų nebėr. Nebėr norų, nei neapykantos, nei aimanų. Jeigu tai yra nauja pradžia, tegu prasideda. Prasideda nelauktai, bet pasiruošus. Pelenai išbarstyti, paralyžuotos vietos atgijusios, cinizmas virtęs jėga. Tai gerai.

* - Šūdas, - nusikeikė Morozovas.
- Gerai. Po karo susitiksim pas Fukė.
- Kurioj pusėj? Nuo Eliziejaus laukų ar nuo Jurgio Penktojo aveniu?
- Nuo Jurgio Penktojo. Mes idiotai. Didvyriški išsižioję idiotai. Lik sveikas, Borisai.
- Šūdas, - pakartojo Morozovas. - Net padoriai atsisveikinti bijom. Eikš, tu idiote.
     Jis išbučiavo Raviką pirma į dešinį, paskui į kairį žandą. Ravikas pajuto barzdą ir tabokos kvapą. Nemalonu. Jis nuėjo į viešbutį.

                                                                                       (Remarkas "Triumfo arka")

Pagaliau pabaigiau skaityti Remarką, dabar reikės imtis kažko kito. Visą dieną gulėjau, šildžiausi skaudančias kojas ir skaičiau. Knyga tikrai labai gera, ypač pabaiga.

                                                                                                          laukų gėlė

ah, mergaitės... kaip skauda kojas nuo aukštakulnių batų... šiandien vaikščiojimas ne itin malonus. Darysiuosi šiltą druskos vonelę, nes sėdžiu ir kenčiu skausmą, o vaikščioti iš vis nesinori.

Panoramoje sutikau Rositą Čivilytę. Pasiprašiau NUMERIUKO! Visai man patiko su ja pabendrauti, nes labai natūraliai bendravo. Tai va, gal pirmadienį eisiu, kad mane išklausyyytų, perklausytų ir pan. :)

Dabar vis suprantu, kad jau VISKAS greitai!!! Greitai stojamieji! Greitai futbolo čempionatas! Greitai visi išskrisim į skirtingas puses ir bus ir faina, ir baisu, ir liūdna, ir visaip visaip bus. Taip noriu pakeliauti... Per gimtadienį A man padovanojo "Teleloto" bilietus. Užbraukiau langelius ir nieko! Matyt, taip turi būti. Viską reikia užsidirbti savo rankomis, savo pastangomis.

Eina sau kaip aš noriu dainuoti, trykštu tiesiog energija, trokštu kurti dainas, įrašinėti! Tikiuosi, kad būtent tam paskirsiu savo gyvenimą. Kuo labiau artėja, tuo labiau noriu. Artėja pianino ir muzikos egzaminai, o aš su suspaustu pirštu ; D

Dar labai noriu skaityti F.Nyčę, pabaigti Remarką, džiazo istoriją ir muzikos instrumentų knygą. Žodžiu yra ką veikti. :)

Why do all good things come to an end ?

Nebežinau kokia tai ryšio su kitu žmogumi stadija, kai nebejauti pykčio, neapykantos, tik apmaudą. Sako kiek myli, tiek susipykęs ir nekenti, bet dabar jau nebesuprantu kaip kas yra. Turbūt taip būna tada, kai nori, jog viskas būtų kitaip ir nieko negali pakeisti. Dabar jaučiuosi įskaudinta, ir man spaudžia gerklę.

Gimtadienis. Paskutinis skambutis

Tiek naktų nemiegojau, jog kai vakar atsiguliau apie devynias vakaro, tai galvojau, kad išmiegosiu ir visą dieną. Paprastai, kaip jau rašiau, mane dažniausiai pakeldavo telefono skambutis, tačiau šiandien niekas neskambino. Atsikėliau prieš pirmą valandą dienos. Kas nutiko? Man bemiegant mane išgąsdino kažkas krentantis ant manęs - ant mano galvos. Tai buvo Elvio Presley nuotrauka. Šiandien mane pažadino Elvis Presley. Jaučiuosi visai neblogai, dabar einu susitepti sumuštinio ir pasidaryti arbatos, o tada pratęsiu savo pasakojimą.

***

Gimtadienis buvo geras. Džiaugiuosi, kad neįprastas. Reikėjo pakankamai ilgai vairuoti mašiną nuo Vilniaus iki Palangos, bet aš tuo džiaugiuosi. Smagu buvo Sekmadienį būti kopose, matyti jūrą, smagu fotografuotis pakelėje, važiuojant ilgesniu keliu, bet įdomiai ramiu ir su daug karvių. Labai norėjau nusifotografuoti su kokia karve, bet nesigavo, buvo mažoka tam laiko. Apskritai, buvo gera išvažiuoti, pabūti su draugėmis, praleisti laiką ramiai ir ne taip, kaip įprasta kasdien. (Vis dar juokinga, kad poilsio namuose, kuriuose apsigyvenom, vonioje nebuvo lemputės ir buvo tamsu, nes prižiūrėtoja nesugebėjo jos pakeisti - "mat nėra dabar to darbuotojo, kuris už tai atsakingas, nežinau kokia ten tinka lemputė ir t.t.")

Taigi, gimtadienis truko visą savaitgalį - nuo šeštadienio ryto iki sekmadienio vakaro dvyliktos valandos, o pirmadienį šventėme "paskutinį skambutį" arba kitaip "posliedniji zvanok" (taip nori, kad sakyčiau A). Oficiali dalis buvo nuobodi ir neorganizuota. Savo mašinomis paėmėme auklėtoją nuo katedros aikštės ir vežėme į vieną vietą, kurioje buvo galima pasižiūrėti miesto panoramą. Ten nusifotografavome, iššovėme šampaną ir dar keliolika minučių stovėjome neturėdami ką veikti. Po to, nuvažiavome iki mokyklos, pasistatėme mašinas ir ėjome į paskutinę pamoką. Nebuvo nieko ypatingo. Mokytoja kalbėjo nemažai ir beveik apie nieką. Išdalino medinius angeliukus su kiekvienam tuo pačiu užrašu. Kita mokytoja, kuri nėra mūsų auklėtoja pasistengė dėl abiturientų kiek daugiau. Parašė kiekvienam asmeniškus laiškus apie tai, kokie jie buvo, ko jiems linki ir panašiai, įdėjo jų rašinių, kitų darbelių bei nuotraukų per pamoką. Manau, kad tai labai didelis, bet ir nuostabus darbas. Mūsų auklėtoja pasistengė kiek mažiau. Ji perskaitė apie kiekvieną žmogų garsiai ir anonimiškai - "patys pasirinkite, kuris jums tinka". Man tiko du, bet nepasirodė labai įdomu. Vėliau buvo vienuoliktokų pasirodymas ir medelio sodinimas mokyklos kieme. Po to su klase nutarėme keliauti į R sodybą, o ten jau tikrai buvo smagu. Ilgai dvejojau ar važiuoti, juk ir taip visą savaitgalį nebuvau namie ir neišsimiegojau, bet kadangi net mama mane paskatino "aišku, važiuok, čia juk JŪSŲ šventė, jei tik turi dar jėgų, tai ir važiuok", todėl nutariau važiuoti ir dabar suprantu, jog tikrai būčiau pakankamai praradus gero laiko, jei būčiau nevažiavusi. Be to, ten stipriai prisispaudžiau pirštą metalinėmis durimis, tad dabar turiu atsiminimą - violetinį dešinės rankos rodomojo piršto nagą. O dar tos pačios dienos rytą susidaužiau visą kairę koją rūbų spintos durimis. ( linksmuolė )

You should go there and see the devil in his eyes

Rytas buvo ankstyvas. Sunku keltis. Prisiverčiau išlipti iš lovos. Susiradau ką rengtis. Nulapnojau į vonią. Išėjau 10.01. Turėjau būti 10.00. Apie 10.20 iš manęs paėmė kraujo. Tada sėdėjau ir laukiau kol pakvies pas daktarę, o pasirodo buvau užrašyta 10.45 pas ją. Sėdėjau ir pamačiau naują daktarą, siaubinga ševeliūra ir auskaru. Pagalvojau "nu jo... nefaina tam, kas pas jį..." Atspėjot. Mane pakvietė pas jį: "Woohoo!". Atėjau, atsisėdau pas jį kabinete, o jis sėdi kažką rašo. Po to užverčia sąsiuvinį ir atsisuka į mane. Žiūri savo ryškiomis žaliomis akimis ir sako žemu prispaustu rokerio balsu: "Nu, dėstyk.". Aš pasižiūriu į jo rankas - ant vieno riešo uždėta gotiška plati apyrankė su metaliniais rutuliukais, ant kito plati ir stora kaip plaukų gumytė Lietuvos vėliava. Jau įsivaizdavau iš kokios jis kompanijos, kokie jo draugai... Pagalvojau, kad jis kaip iš kokio roko ar metalo festivalio. (na, žinot, tokie keistai apsirengę žmonės, panos su ryškiom spalvom dažytais ir išskutinėtais plaukais ir žinoma, alus rankose - tas geltonas gėrimas.) Pasistengiau, kad pasakojimas būtų kuo trumpesnis, nors apskritai nenorėjau jam nieko sakyti.

Per visą mano gydytojų lankymo laikotarpį buvau mačius visokių daktarų, bet dar TOKIO nemačiau. Ir visgi aš kalta, kad sakau seselėm, jog man nesvarbu pas kokį daktarą eiti. (nuo šiol tikriausiai bus svarbu)

laukų gėlė ;)