* Tavo plaukuose daugiau paslapčių nei galybėje klausimų. Nebeklausinėk. Mums prieš akis naktis, kelios valandos ir ištisa amžinybė, kol už lango ims gausti rytas. Tai, kad žmonės mylisi, yra viskas; stebuklas ir pats paprasčiausias dalykas, šiandien pajutau, kada naktis pavirto į žydintį krūmą ir vėjas atnešė žemuogių dvelksmą, o be meilės žmogus tik negyvėlis, paleistas atostogų, nieko daugiau, tik kelios datos ir nereikšmingas vardas, bet kam tada gyventi...
* Prie durų rymojo vakaras violetinėmis akimis.
* Meilė mane visą suvarpė. Galiu kiaurai pro save žiūrėti. Myliu tave taip, kad mano širdis tiesiog netelpa krūtinėje, ji kaip rišėja rugių lauke, kada į ją žiūri vyriškis. Mano širdis trokšta gultis ant žemės. Į pievą. Ji nori gulėti ir skristi. Ji pamišusi. Ji myli tave, kai važiuoji automobiliu.
* Eik velniop, tavo meilė turi per daug rūšių.
* Kam aš save saugau? Kokiam beviltiškam Kažkam? Neišeik, neišeik, ką aš teturiu? Kas man šitas nuogas vyriškumas? Tik tu tikra! Kodėl tu atėjai kaip tik šią naktį, kuri plaukia atplėšta nuo žvaigždžių, debesų apgulta, atsikračiusi pasenusių svajonių, kodėl sugriovei įtvirtinimus ir visas užtvaras šiąnakt, kada nebeliko nieko gyvo, tik mudu?
* Niekas negali būti svetimesnis už žmogų, kurį kitados mylėjai.
* Hakės galva buvo dešiniajam bagažinės kampe. Matė ją aiškiai. Raukšlėtam kakle pulsavo gyslos. Ravikas tvirtai apgniaužė rankomis gerklę ir suspaudė.
Rodės, smaugimui nebus galo. Galva truputį truktelėjo. Vos vos. Kūnas bandė išsitiesti. Tarytum išsivaduoti iš drabužių. Burna atsivėrė. Išlindo liežuvis, storas, geltonai apneštas. Ir staiga Hakė atmerkė vieną akį. Ji išsprogo, tarytum gavusi šviesos praregėjo, tarytum atsiplėšė nuo kūno ir pradėjo artėti prie Raviko - paskui kūnas nuleipo. Ravikas palaikė rankas dar valandėlę. Viskas.
Dangtis nukrito žemyn. Ravikas žengė kelis žingsnius. Tada pajuto, kad jo keliai dreba. Įsikabino medžio ir ėmė vemti. Regėjos, viduriai iššoks per gerklę. Pamėgino susiturėt. Niekas negelbėjo.
Pakėlęs akis išvydo per pievą ateinantį žmogų. Žmogus žiūrėjo į Raviką. Ravikas stovėjo. Žmogus artinosi. Ėjo lėtais ramiais žingsniais. Vilkėjo kaip sodininkas ar darbininkas. Jis žiūrėjo į Raviką. Ravikas nusispjovė ir išsiėmė cigarečių pakelį. Vieną užsidegė ir patraukė dūmą. Kartus dūmas nudegino gerklę. Žmogus perkirto alėją. Žvilgtelėjo į tą vietą, kur Ravikas vėmė, paskui į automobilį ir vėl į Raviką. Jis nieko nepasakė, ir Ravikas nieko neįžiūrėjo jo veide. Lėtais žingsniais žmogus nupėdino už sankryžos.
* Karvių banda. Peteliškės. Saulė virš laukų. Saulė priekiniam automobilio stikle. Saulė ant kapoto. Saulė ant blizgančio bagažinės metalo, kur guli Hakė - negyvas, net nesužinojęs, kodėl ir kas jį nužudė. Kitaip turėjo būti. Kitaip...
* Jis staiga prisiminė Sibilę ir pirmąkart nuo anų laikų nebandė atsikratyti tų minčių, nustumti jų šalin ir užgniaužti. Savo prisiminimuose jis niekad nebuvo nužengęs toliau kaip iki tos dienos, kada Hakė liepė įvesti ją į kambarį. Niekad nebuvo nužengęs toliau kaip ligi žinios, kad ji pasikorė. Niekad tuo netikėjo, nors tai buvo visai įmanoma - bet kas žino, kas buvo atsitikę anksčiau? Negalėjo galvoti apie ją be spazmų smegenyse, kurios paversdavo jo rankas nagais ir lyg mėšlungis surakindavo krūtinę, o jį patį kelioms dienoms tarytum apgaubdavo raudona bejėgiško keršto troškimo migla.
Jis galvojo apie ją ir staiga nebejautė nei spazmų, nei mėšlungio, nei miglos. Kažkas atsipalaidavo, barikada sugriuvo, sustingęs siaubingas vaizdas atgijo, nebebuvo toks nejudrus kaip per visus tuos metus. Iškreipta burna pradėjo čiauptis, nuo akių nuslinko stingulio migla, baltą kaip kalkės veidą pamažiukais užplūdo kraujas. Tai nebebuvo sustingusi baimės kaukė - tai vėl buvo Sibilė, kurią jis pažinojo, su kuria gyveno, kurios švelnią krūtinę glamonėjo ir kuri kaip birželio vakaro šiluma tvilkė dvejus jo gyvenimo metus.
* Viskas gerai: ir tai, kas buvo, ir tai, kas dar bus. Gana. Jeigu bus galas, tebūnie. Jis mylėjo moterį ir ją prarado. Kito žmogaus nekentė ir jį nužudė. Abu jį išlaisvino. Moteris vėl pažadino jo jausmus, o tas kitas panaikino jo praeitį. Nepadarytų darbų nebėr. Nebėr norų, nei neapykantos, nei aimanų. Jeigu tai yra nauja pradžia, tegu prasideda. Prasideda nelauktai, bet pasiruošus. Pelenai išbarstyti, paralyžuotos vietos atgijusios, cinizmas virtęs jėga. Tai gerai.
* - Šūdas, - nusikeikė Morozovas.
- Gerai. Po karo susitiksim pas Fukė.
- Kurioj pusėj? Nuo Eliziejaus laukų ar nuo Jurgio Penktojo aveniu?
- Nuo Jurgio Penktojo. Mes idiotai. Didvyriški išsižioję idiotai. Lik sveikas, Borisai.
- Šūdas, - pakartojo Morozovas. - Net padoriai atsisveikinti bijom. Eikš, tu idiote.
Jis išbučiavo Raviką pirma į dešinį, paskui į kairį žandą. Ravikas pajuto barzdą ir tabokos kvapą. Nemalonu. Jis nuėjo į viešbutį.
(Remarkas "Triumfo arka")
Pagaliau pabaigiau skaityti Remarką, dabar reikės imtis kažko kito. Visą dieną gulėjau, šildžiausi skaudančias kojas ir skaičiau. Knyga tikrai labai gera, ypač pabaiga.
laukų gėlė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą