Žmogus valgo knygas, valgo savo mokytojus, žavisi jais ir tobulai atspindi šviesą: visi aplink jį žino, kad jis jogas, kad jis sveikuolis, kad jis praktikuoja, kad jis šaunuolis. Visi stovi aplink ir negali akių atitraukti nuo jo. Kaip į mėnulį danguje, jis juk traukia dėmesį, negali jo nematyti ir taip norisi ilgiau tai tęsti...
Kas yra tas, šalia kurio išaušta diena ir dingsta tamsa? Kas yra tas, kurį norisi atspindėti, t.y. būti panašiu į jį? Kas yra tas, kuriam nebereikia šaltinio, kuris pats yra visko šaltinis?
Skaitau A atsiųstą tekstuką apie žmogaus dvasios evoliuciją "Žmogus valgo knygas, valgo savo mokytojus, žavisi jais ir tobulai atspindi šviesą"
2013 m. vasario 22 d., penktadienis
2013 m. vasario 14 d., ketvirtadienis
Valentino diena
Niekas manęs nemyli. Tokia ta visa diena - atsikeli ir visą dieną nuo paties ryto kažko tikiesi, įsivaizduoji kaip "bus". Išsipustai, nueini į paskaitas, grįžti namo, visą dieną dairaisi, žiūri pro langą pernelyg dažnai žvilgčioji į telefoną ir tikriniesi ar niekas tavęs neprisiminė. Paskambinau dviems žmonėms, parašiau vienai draugei ir nieko. O dar ta mamos žinutė: "Ką La apie Valentinkę sako tau? Mane tai tėtis vedasi į Aną Kareniną." Po to grįžta, sako: "Kodėl neklausi kaip filmas?". Sakau: "Geras, ane?". Mama stipriai užmerkia spindinčias akis ir su šypsena linksi galvą. Aš kepiau picą. Jau labai seniai planavau tai padaryti. Pagaliau. Juk reikėjo kažką prasmingo nuveikti tokią dieną. Ypač gerai kuo daugiau veiklos, užsimiršta nepilnavertiškumo ir nusivylimo jausmas. Taip ir nesulaukiau visą dieną nieko, bet jaučiuosi normaliai. Keršiju La, sekasi neblogai ir tai man suteikia gerą jausmą. Bent tiek. O kai pagalvoji, jei jam ilgai nerodysiu dėmesio, jis kažkada supras, jog su manim buvo gerai, bet ir jis pats dabar man keršija, tik apsimeta geručiu. Nesistengia jis dėl manęs net jei būčiau tik draugė. Tai jo pasirinkimas, o kiekvienas pasirinkimas turi savo pasekmes. Na, o dėmesio šiandien nesulaukiau iš nieko, tiek to.
Ryte rašiau:
"Žinai? Mes dar jiems visiems neįrodėm kokios esam, neparodėm savo stiliuko, neparodėm, kad o mes darome taip! Dažniau stovėjom patyliukais kamputyje ir neišleidom nei žodžio, kai kitų taisyklės mums rėžė akis ir neparodėm kokios esam tikros tuo, kuo tikim, kaip mums atrodo yra tinkama elgtis. Bet gal tie, kuriems reikia, pamato ir be paaiškinimų? Kodėl aš kiekvieną dieną kovoju dėl savo vertybių, požiūrio, dėl savo vietos pasaulyje? Ar tai reiškia, kad pati savim per mažai tikiu? Kitaip juk nereikėtų stengtis kitiems įtikti, mane laikytų mano stiprus požiūris ir tada ne kas kitas, o kiti stengtųsi įtikti man. Žinai kas pastarosiomis dienomis man kelia ūpą? Tavo žodžiai. Atitrūkus nuo tavęs aš kartais pamirštu save ir atitrūkstu nuo savęs. Tavo žodžiai patvirtina tai, kuo man svarbu tikėti. Gyvybiškai svarbu. Aš netgi pamiršau viską vertinti pagal savo gilius įsitikinimus. Galvoju: "O kaip tai atrodo kitiems?" Pagal tai ir reaguoju. Dieve, kaip tai galėjo atsitikti? Pamiršau, jog turiu stipriai išreikštą požiūrį, reiškia pamiršau save. Nebegaliu taip, turiu prisiminti kas esu."
Gražūs balionai šiandien buvo pardavinėjami gedimino prospekte. Vieną bėgantį žmogelį su tokiu balionu prigavau, labai linksma buvo matyti kaip jis lekia, o su juo kartu skrieja ir tas balionėlis! : )
P.S. O šiandien išnagrinėjau La ir jo draugo facebook'ą. Supratau, kad La draugas yra jo autoritetas, jog La neturi savo nuomonės, nes jo nuomonnė yra jo draugo nuomonė ir net nebeįdomu kai jie abu vienodi. Man nepatinka nei vienas, nors anksčiau maniau, kad jo draugas daro įspūdį. Jis turi prestižinius duomenis išorėje - mokėsi Vilniaus Licėjuje, atrodo stilingas, turintis savo nuomonę, bendraujantis su krūčiausiais bachūriukais... Supratau, kad viskas, kuo La žavisi, žavisi jo draugas ir jo draugas yra to pradininkas. Nieko nuostabaus, bet tai dar labiau suprastino mano nuomonę apie La. Maniau, kad jis sugalvojo kaip išsiskirti iš kitų, tačiau jis tik priskyrė savo draugo nuomonę sau. Supratau kodėl jis jaučiasi toks užtikrintas savo požiūriu ir nuomone, o visa tai dėl to, jog tai jo autoriteto nuomonė ir jis La dėl tos nuomonės visada palaikytų. Pagaliau radau tai, ko ieškojau. O muzika kur jie vienas kitam deda ant sienos tai sorry. Neturi jie labai išpuoselėto skonio. Abu dirbtinoki, vienas kitą vadina"seni, seniuk"... "Originalu"
Ryte rašiau:
"Žinai? Mes dar jiems visiems neįrodėm kokios esam, neparodėm savo stiliuko, neparodėm, kad o mes darome taip! Dažniau stovėjom patyliukais kamputyje ir neišleidom nei žodžio, kai kitų taisyklės mums rėžė akis ir neparodėm kokios esam tikros tuo, kuo tikim, kaip mums atrodo yra tinkama elgtis. Bet gal tie, kuriems reikia, pamato ir be paaiškinimų? Kodėl aš kiekvieną dieną kovoju dėl savo vertybių, požiūrio, dėl savo vietos pasaulyje? Ar tai reiškia, kad pati savim per mažai tikiu? Kitaip juk nereikėtų stengtis kitiems įtikti, mane laikytų mano stiprus požiūris ir tada ne kas kitas, o kiti stengtųsi įtikti man. Žinai kas pastarosiomis dienomis man kelia ūpą? Tavo žodžiai. Atitrūkus nuo tavęs aš kartais pamirštu save ir atitrūkstu nuo savęs. Tavo žodžiai patvirtina tai, kuo man svarbu tikėti. Gyvybiškai svarbu. Aš netgi pamiršau viską vertinti pagal savo gilius įsitikinimus. Galvoju: "O kaip tai atrodo kitiems?" Pagal tai ir reaguoju. Dieve, kaip tai galėjo atsitikti? Pamiršau, jog turiu stipriai išreikštą požiūrį, reiškia pamiršau save. Nebegaliu taip, turiu prisiminti kas esu."
Gražūs balionai šiandien buvo pardavinėjami gedimino prospekte. Vieną bėgantį žmogelį su tokiu balionu prigavau, labai linksma buvo matyti kaip jis lekia, o su juo kartu skrieja ir tas balionėlis! : )
P.S. O šiandien išnagrinėjau La ir jo draugo facebook'ą. Supratau, kad La draugas yra jo autoritetas, jog La neturi savo nuomonės, nes jo nuomonnė yra jo draugo nuomonė ir net nebeįdomu kai jie abu vienodi. Man nepatinka nei vienas, nors anksčiau maniau, kad jo draugas daro įspūdį. Jis turi prestižinius duomenis išorėje - mokėsi Vilniaus Licėjuje, atrodo stilingas, turintis savo nuomonę, bendraujantis su krūčiausiais bachūriukais... Supratau, kad viskas, kuo La žavisi, žavisi jo draugas ir jo draugas yra to pradininkas. Nieko nuostabaus, bet tai dar labiau suprastino mano nuomonę apie La. Maniau, kad jis sugalvojo kaip išsiskirti iš kitų, tačiau jis tik priskyrė savo draugo nuomonę sau. Supratau kodėl jis jaučiasi toks užtikrintas savo požiūriu ir nuomone, o visa tai dėl to, jog tai jo autoriteto nuomonė ir jis La dėl tos nuomonės visada palaikytų. Pagaliau radau tai, ko ieškojau. O muzika kur jie vienas kitam deda ant sienos tai sorry. Neturi jie labai išpuoselėto skonio. Abu dirbtinoki, vienas kitą vadina"seni, seniuk"... "Originalu"
2013 m. vasario 12 d., antradienis
2013-02-13
Tu man rakštis subinėj,
Mano rūgštys gerklėj...
Jau toks pyktis viduje, kad atrodo nežinau ką padaryčiau.
Verdu grikius ir siuntu.
Na kiek daug sau leidžia kai kurie žmonės...
Jis taip suskėlė, kad aš be žado - nežinau nei ką daryti, nei ką sakyti ir vis dar negaliu atsigauti. Agresija.
Jis taip nemoka vertinti to, ką turi... O šis bruožas dabar daug kam būdingas ir tai man neduoda ramybės.
Ryte atsikėlus man silpna, tikriausiai nuo miego trūkumo, bet pasižadėjau lankyti paskaitas. Taip seniai mačiau A, taip noriu pamatyti, ji asocijuojasi su vasara, žole, ant kurios mes darom jogą, su visai kitu požiūriu, nuo kurio man darosi lengviau, aš grimstu į grožinės literatūros romano puslapius ir tokia būsena tarp dzin ir žinojimo, jog kitų gyvenimuose vis tiek laikas nestovi ir mūsų laukia įvairūs darbai. Atsisėdi ir medituoji: "o, kad šiame pasaulyje nebūtų Gimbutienės...om..." Bet net ir jai išnykus vis tiek nėra gerai. Dabar norėčiau, kad La niekada ir nebūtų buvusio mano gyvenime. Om.
Einu į paskaitas, tikiuosi pirma praeis greitai, nes jos labai nenoriu.
l.g.
Mano rūgštys gerklėj...
Jau toks pyktis viduje, kad atrodo nežinau ką padaryčiau.
Verdu grikius ir siuntu.
Na kiek daug sau leidžia kai kurie žmonės...
Jis taip suskėlė, kad aš be žado - nežinau nei ką daryti, nei ką sakyti ir vis dar negaliu atsigauti. Agresija.
Jis taip nemoka vertinti to, ką turi... O šis bruožas dabar daug kam būdingas ir tai man neduoda ramybės.
Ryte atsikėlus man silpna, tikriausiai nuo miego trūkumo, bet pasižadėjau lankyti paskaitas. Taip seniai mačiau A, taip noriu pamatyti, ji asocijuojasi su vasara, žole, ant kurios mes darom jogą, su visai kitu požiūriu, nuo kurio man darosi lengviau, aš grimstu į grožinės literatūros romano puslapius ir tokia būsena tarp dzin ir žinojimo, jog kitų gyvenimuose vis tiek laikas nestovi ir mūsų laukia įvairūs darbai. Atsisėdi ir medituoji: "o, kad šiame pasaulyje nebūtų Gimbutienės...om..." Bet net ir jai išnykus vis tiek nėra gerai. Dabar norėčiau, kad La niekada ir nebūtų buvusio mano gyvenime. Om.
Einu į paskaitas, tikiuosi pirma praeis greitai, nes jos labai nenoriu.
l.g.
2013 m. vasario 9 d., šeštadienis
Žiema
What I gotta tell? That was big. Tikras plotas, tikros šiukšlės, tikras jam'as, tikras bendravimas, tikras tvarkymasis, tikri pusryčiai, tikra kava su tikru šokoladu, tikri vaistai nuo rūgščių - PADEDANTYS!!!!! Tikras natural feisas! Apie La išsiaišinau pakankamai ir dar daugiau! Tikras tikras tikras. Oh tas jam'inimas su Marium ir La, Mamontovo dainos... Tikras jam'as! Kai ryte atsikeli ir pirma mintis: "Noriu grot!!", kai šeimyniškai kažkas pagamina visiem omletą be paprikų ir kitų nemėgstamų ingridientų! Kai miegam 5-ias valandas, o jautiesi lyg būtum miegojęs devynias ir visi šelmiški bajeriukai, tvarkymasis koks turi būt! Kai išeini į lauką pro angelą su kosmonauto ausim kur vakar parodė pro balkoną ir visai nešalta, nors žiema. Eini sotus, atsigėręs, pakankamai blaivus, emociškai harmoningas ir nenusimeni, jog reikės nusivalyti mašinos stogą. Kai vis dar jauti mažą kartėlį, bet žinai, kad ištversi ir ta harmonija nuteikia, jog norėtum daryti viską ir nesijaudini darydamas nieko. Kai rašai ir dzin, liejasi laisvai, kai nesiparini dėl tėvų ar ko nors kito. Kai nesivargini visiem iš eilės skambinti ir pasakoti kaip buvo, nes nori dalelę pasilikti ir sau. Kai gali pasilikti sau ir to užtenka!
Sužinojau apie Ma. Ir dėl visko įsitikinau, jog yra gerai, kai žinai, kad nesiveržia su tavim ir tau nereikia. Kai Ma apibūdina geriau nei sugebėtum apibūdinti pati ir nebereikia ieškoti žodžių, lyg kažkas tyliai pakuždėtų į ausį tai, ko ieškojai.
Kai L nebesipriešina ir nebegadina nei vakaro nei ryto ir žinau, kad nebegadins jau ir būsimo laiko, kai ji leidžia jam'int man ir dar kartą nesipriešina. Kai klausia patarimo eilinį kartą, bet šį kartą klauso nuoširdžiau, kai ji ruošiasi atlikti Alos Pugačiovos dainą ir aš jaučiuosi ramiau. Tai yra kažkas. Ruošiuosi pasiruošti pristatyti "Utopiją". Ir dzin jei niekas nenori skaityti ką rašau, nesvarbu. Noriu tos harmonijos forever. Baisus tas žodis. Kai tikrai žinai, jo nereikia. Aš teisi? Gerai, yra gerai.
l.g.
Sužinojau apie Ma. Ir dėl visko įsitikinau, jog yra gerai, kai žinai, kad nesiveržia su tavim ir tau nereikia. Kai Ma apibūdina geriau nei sugebėtum apibūdinti pati ir nebereikia ieškoti žodžių, lyg kažkas tyliai pakuždėtų į ausį tai, ko ieškojai.
Kai L nebesipriešina ir nebegadina nei vakaro nei ryto ir žinau, kad nebegadins jau ir būsimo laiko, kai ji leidžia jam'int man ir dar kartą nesipriešina. Kai klausia patarimo eilinį kartą, bet šį kartą klauso nuoširdžiau, kai ji ruošiasi atlikti Alos Pugačiovos dainą ir aš jaučiuosi ramiau. Tai yra kažkas. Ruošiuosi pasiruošti pristatyti "Utopiją". Ir dzin jei niekas nenori skaityti ką rašau, nesvarbu. Noriu tos harmonijos forever. Baisus tas žodis. Kai tikrai žinai, jo nereikia. Aš teisi? Gerai, yra gerai.
l.g.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)