Ir taip žinai, mieloji drauge, kartais norisi pabėgti toli nuo namų. Į ašramą. Kodėl? Norisi pabėgti nuo visų, nuo savęs, nuo tų, kuriuos labiausiai myliu. Kai pradedu spausti save iš vidaus taip, jog atrodo ištrykšiu kaip tik citrina tesugeba ištrykšti. Kai tampa sunku gyventi čia. Sunku realizuoti save. Kai kankini pats save ir nori, kad tai baigtųsi. Kai nematai galo. O atsitokėjęs supranti, jog tai ne tavo artimieji dėl visko kalti. Jog jie gyvena ne dėl to, kad ant šios žemės esi tu. "Tiktai tavyje pasaulį gydanti šviesa" - sudainavo A.M.

"Aš esu tai, ko ieškai ir ką randi. Aš esu gabalėliai, kuriuos dabar renki." Atiduodu tau savo sparnus. Jų vertė labai santykinė. Atiduodu tau savo sparnus. Tai tik mano problema. O tu daryk kaip išmanai, kaip tau geriausia. Net jei nemylėtum mano plunksnų, aš vis tiek nesigailėčiau tau jų davusi. Niekam kitam. Ir niekad nesuabejok ar esi vertas jas priimti. Tiesiog taip yra. Gali svaičioti, žavėti kitas gulbes savo išmintimi. Tai tavo prigimtis. Na ir kas? Gausi tai, ko esi vertas. Net jei ir manai, kad narkomanams reikia suteikti šansą. Net jei nesupranti, kad dėl to nepykstu, kad neprieštarauju tavo nuomonei. Net jei ir negaliu nustoti kartojusi kaip tave myliu ir visą laiką tavęs pavydžiu. Net jei tu nesuteiki šanso man rasti tikrų priežasčių pavydui. Vis tiek tu tai gausi.

Kartais nekenčiu savęs. Nenorėčiau, kad taip būtų. Savigrauža. Lyg būčiau iš tiesų padarius kažką blogo. O užtenka ir smulkmenų. Net nors ir kiti sugeba ištverti mano klaidas.