2013 m. rugpjūčio 4 d., sekmadienis

Reikia, ne(turiu)(darau)

Džordanai, ir man laužo kaulus. Mes - begalybės šiame dideliame pasaulyje. Obuolių pyragas nepadeda. Supranti, visko tiek apstu... Taip! Bet nieko konkrečiai būtent taip, kaip turėtų. Sakiau gersiu tik vandenį. O va, kemšu pyragą. Žmonės važiuoja prie ežero, aš lieku namie. Reikia daryti skrajutes. Ką darau? Guliu lovoje. Retkarčiais mąstau. Jau net ir jogą sutikčiau daryt, kad tik atrodytų jog kažką veikiu. Man reikia jūros, o turiu asfaltą, mašinų dujas ir nuošalų plokščią kalną. Man reikia penktųjų kalnų ir alchemikų, o turiu galvą, kurioje sumaištis. Kaip taip galima gyventi kai užsikrauni save taip, kad norisi daryti nieko. Kur sistema? Jau taip greit koncertas. Gurkšnis vandens. Tik meilė suteikia jėgų. Reikia žmogaus, kuris ištrauktų mane iš neveikimo. Močiutė vakar verkė. Giminės susitikimas. Tiek įspūdžių, bendravimo, veiklos, visko. Bažnyčia - pats absurdiškiausias sutvertas dalykas Babtuose. Faini, įdomūs žmonės. Protėviai. Einu veikt. Labos.