Why do all good things come to an end ?

Nebežinau kokia tai ryšio su kitu žmogumi stadija, kai nebejauti pykčio, neapykantos, tik apmaudą. Sako kiek myli, tiek susipykęs ir nekenti, bet dabar jau nebesuprantu kaip kas yra. Turbūt taip būna tada, kai nori, jog viskas būtų kitaip ir nieko negali pakeisti. Dabar jaučiuosi įskaudinta, ir man spaudžia gerklę.

Gimtadienis. Paskutinis skambutis

Tiek naktų nemiegojau, jog kai vakar atsiguliau apie devynias vakaro, tai galvojau, kad išmiegosiu ir visą dieną. Paprastai, kaip jau rašiau, mane dažniausiai pakeldavo telefono skambutis, tačiau šiandien niekas neskambino. Atsikėliau prieš pirmą valandą dienos. Kas nutiko? Man bemiegant mane išgąsdino kažkas krentantis ant manęs - ant mano galvos. Tai buvo Elvio Presley nuotrauka. Šiandien mane pažadino Elvis Presley. Jaučiuosi visai neblogai, dabar einu susitepti sumuštinio ir pasidaryti arbatos, o tada pratęsiu savo pasakojimą.

***

Gimtadienis buvo geras. Džiaugiuosi, kad neįprastas. Reikėjo pakankamai ilgai vairuoti mašiną nuo Vilniaus iki Palangos, bet aš tuo džiaugiuosi. Smagu buvo Sekmadienį būti kopose, matyti jūrą, smagu fotografuotis pakelėje, važiuojant ilgesniu keliu, bet įdomiai ramiu ir su daug karvių. Labai norėjau nusifotografuoti su kokia karve, bet nesigavo, buvo mažoka tam laiko. Apskritai, buvo gera išvažiuoti, pabūti su draugėmis, praleisti laiką ramiai ir ne taip, kaip įprasta kasdien. (Vis dar juokinga, kad poilsio namuose, kuriuose apsigyvenom, vonioje nebuvo lemputės ir buvo tamsu, nes prižiūrėtoja nesugebėjo jos pakeisti - "mat nėra dabar to darbuotojo, kuris už tai atsakingas, nežinau kokia ten tinka lemputė ir t.t.")

Taigi, gimtadienis truko visą savaitgalį - nuo šeštadienio ryto iki sekmadienio vakaro dvyliktos valandos, o pirmadienį šventėme "paskutinį skambutį" arba kitaip "posliedniji zvanok" (taip nori, kad sakyčiau A). Oficiali dalis buvo nuobodi ir neorganizuota. Savo mašinomis paėmėme auklėtoją nuo katedros aikštės ir vežėme į vieną vietą, kurioje buvo galima pasižiūrėti miesto panoramą. Ten nusifotografavome, iššovėme šampaną ir dar keliolika minučių stovėjome neturėdami ką veikti. Po to, nuvažiavome iki mokyklos, pasistatėme mašinas ir ėjome į paskutinę pamoką. Nebuvo nieko ypatingo. Mokytoja kalbėjo nemažai ir beveik apie nieką. Išdalino medinius angeliukus su kiekvienam tuo pačiu užrašu. Kita mokytoja, kuri nėra mūsų auklėtoja pasistengė dėl abiturientų kiek daugiau. Parašė kiekvienam asmeniškus laiškus apie tai, kokie jie buvo, ko jiems linki ir panašiai, įdėjo jų rašinių, kitų darbelių bei nuotraukų per pamoką. Manau, kad tai labai didelis, bet ir nuostabus darbas. Mūsų auklėtoja pasistengė kiek mažiau. Ji perskaitė apie kiekvieną žmogų garsiai ir anonimiškai - "patys pasirinkite, kuris jums tinka". Man tiko du, bet nepasirodė labai įdomu. Vėliau buvo vienuoliktokų pasirodymas ir medelio sodinimas mokyklos kieme. Po to su klase nutarėme keliauti į R sodybą, o ten jau tikrai buvo smagu. Ilgai dvejojau ar važiuoti, juk ir taip visą savaitgalį nebuvau namie ir neišsimiegojau, bet kadangi net mama mane paskatino "aišku, važiuok, čia juk JŪSŲ šventė, jei tik turi dar jėgų, tai ir važiuok", todėl nutariau važiuoti ir dabar suprantu, jog tikrai būčiau pakankamai praradus gero laiko, jei būčiau nevažiavusi. Be to, ten stipriai prisispaudžiau pirštą metalinėmis durimis, tad dabar turiu atsiminimą - violetinį dešinės rankos rodomojo piršto nagą. O dar tos pačios dienos rytą susidaužiau visą kairę koją rūbų spintos durimis. ( linksmuolė )

You should go there and see the devil in his eyes

Rytas buvo ankstyvas. Sunku keltis. Prisiverčiau išlipti iš lovos. Susiradau ką rengtis. Nulapnojau į vonią. Išėjau 10.01. Turėjau būti 10.00. Apie 10.20 iš manęs paėmė kraujo. Tada sėdėjau ir laukiau kol pakvies pas daktarę, o pasirodo buvau užrašyta 10.45 pas ją. Sėdėjau ir pamačiau naują daktarą, siaubinga ševeliūra ir auskaru. Pagalvojau "nu jo... nefaina tam, kas pas jį..." Atspėjot. Mane pakvietė pas jį: "Woohoo!". Atėjau, atsisėdau pas jį kabinete, o jis sėdi kažką rašo. Po to užverčia sąsiuvinį ir atsisuka į mane. Žiūri savo ryškiomis žaliomis akimis ir sako žemu prispaustu rokerio balsu: "Nu, dėstyk.". Aš pasižiūriu į jo rankas - ant vieno riešo uždėta gotiška plati apyrankė su metaliniais rutuliukais, ant kito plati ir stora kaip plaukų gumytė Lietuvos vėliava. Jau įsivaizdavau iš kokios jis kompanijos, kokie jo draugai... Pagalvojau, kad jis kaip iš kokio roko ar metalo festivalio. (na, žinot, tokie keistai apsirengę žmonės, panos su ryškiom spalvom dažytais ir išskutinėtais plaukais ir žinoma, alus rankose - tas geltonas gėrimas.) Pasistengiau, kad pasakojimas būtų kuo trumpesnis, nors apskritai nenorėjau jam nieko sakyti.

Per visą mano gydytojų lankymo laikotarpį buvau mačius visokių daktarų, bet dar TOKIO nemačiau. Ir visgi aš kalta, kad sakau seselėm, jog man nesvarbu pas kokį daktarą eiti. (nuo šiol tikriausiai bus svarbu)

laukų gėlė ;)

Visko po truputį

Kiek daug sužinojau, daug suradau,
bet nieko nerodau, tau nesakau,
išdrįsti nemoku, o gal dar ne ne, ne šiandien. , Mr. X

Lengviau kentėti tam, kuris labiau užsiėmęs. Taškas Mr. X naudai. Gali sėdėti vienoje vietoje ir laukti, kol galų gale pas tave ateis tai, ko visada laukei. Svarbu per daug negalvoti ir nuo to bus tik lengviau. Pavydžiu tiems, kurie taip gali. Aš negaliu. Bet dabar ne apie tai. Ne apie paskutines dvi savaites. Ne apie vakar. Ne apie mielą ir artimą bohemiją, kai ją prisijaukini. Ne apie pašėlusius rytus, susišiaušusiais plaukais ir perštinčia gerkle. Ne apie žinutes naktį ir rytą, gyvenant lovoje. Ne apie rytines arbatas ir troškimą nebūti vienai.

Šiandien kai kas man pakišo mintį ir kilo idėja apie mano būsimą gimtadienį. Sugalvojom mano mašina važiuoti iš Vilniaus į pajūrį. Penkiese. Ką ten veiksim, priklausys nuo mūsų išradingumo, bet argi tai dar gali būti svarbu jei pamatysim jūrą, pajusim smėlį basomis kojomis, tikiuosi gerą orą! Trumpas atsikvėpimas nuo mokslų ir egzaminų. Sunkiausia bus kelionė, bet pamatysim kaip seksis.

Pastarosiomis dienomis, kai miegu namuose ir neinu į pamokas, miegoti einu vėlai, o atsikeliu tada, kai man kažkas paskambina telefonu. Ir taip kiekvieną rytą. Mano žadintuvai - draugai visai laiku paskambina - tada, kada jau būnu išsimiegojusi, bet vis dar giliame miege. (tai būna 11-12 val.) Tai va, ačiū, draugai - žadintuvai, kurie man skambina laiku.  :)

laukų gėlė

Verdumėlis (*verda gyvenimėlis)

Grįžau namo kaip iš džiunglių,
kaip iš žvėryno -
visa sulaužyta, apdaužyta,
žeme kvepiančia oda,
palaistyta kaip gėlė
nuo galvos iki kojų.
Visą dieną laksčiau kaip šunelis
tai šen, tai ten.

"Žaidėm" vandens karą. Į tai buvau įtraukta ne savo noru. Permirkau visa iki gelmių, o dar sloga užpuolė nuo vakar vakarėlio - naktelės iki ketvirtos ryto balkone. Toks drebulingas tas gyvenimėlis balkonuose nors ir su tūkstančiu karšto gėrimo puodelių.

Atsikėliau apie devintą, galvojau važiuosiu į džiazo pamoką, bet visa gerklė buvo kaip užgulta ir labai perštėjo, tad teko šios minties atsisakyti. Maitinausi medumi bei ramunėlių arbata. Kadangi visa diena buvo tiesiog "nurauta" (smagus žodis) , mūsų pusryčiai buvo pusę trijų dienos. Viriau miežių košę (nes jau seniai valgiau). Valgėm su žemuogių uogiene. Apibendrinant, visa diena buvo kupina nuotykių.

Fotoaparatai

Po Lietuvos žaibais ir perkūnėliais ! Šiandien mūsų rūsyje buvo rastas ir atpažintas vertingas bei nuostabus objektas! Senas fotoaparatas! Labai geras! Yes! Tiksliau du fotoaparatai! Viename, kuris mažas ir sako, kad nieko vertas, buvo juosta. Išfotkinau visą, tik neaišku kaip išsilaikiusi sena juosta per beveik 30 metų ir objektai, kuriuos fotografavau - betkas. Sako tėtis: "išmesk tą fotoaparatą su juosta, arba išimk juostą ir išmesk", o aš vistiek noriu viską išbandyti. Labai įdomu! Taigi, o antras fotoaparatas yra labai geras, su geru objektyvu, labai smagiai ir aiškiai fokusuojasi. Ech, dabar dar entuziastingiau galėsiu užsiiminėti su "senukais" :) O jau mąsčiau kaip nufotografuoti ką nors su skaitmeniniu taip, kad būtų įvertinta, kaip vertina nuotraukas nufotografuotas su zenitu. Deja, tas galvojimas dar nelabai padėjo, per mažai galvojau, nes kai šiandien su skaitmeniniu fotografavau d.r., viskas tik liejosi, žodžiu yra ką veikti man. :)

2012-05-16 Šiandiena

Vėjų, laukų garbanom,
visų išdeklamuotom, išgarbintom,
visų - bohemikų,
per lauką, per vėją keliaujam,
matom, slepiamės, stebim,
tylim,
džiaugiamės,
bet labiau tylim,
tik vienintelius karštai mylim,
bučiuojam mintimis,
myluojam,
supam, liūliuojam
basomis kojomis,
apsimetam,
kad nejaučiam egzistencijos,
kad skraidom,
virš žemės,
lengvai,
be rūpesčių, įtikinamai
geriam žalią girių orą.
Mes raganiškai,
o jie tiki, kad mes laimingos.
Mintyse slenkam sunkiai,
sulėtintai,
žeme,
neinam į pamokas,
nebent nuliu kilometrų per valandą.
Skiriasi mūsų įvaizdis -
daiktais, kuriuos laikome rankose -
jie laiko cigaretes ir alų,
gitarą, ar šusnį baltų lapų,
o mes - kavą, arbatą,
skėtį bei seną fotoaparatą.

Šiandien buvau Mykolo Romerio universitete. Platūs koridoriai su šviesiomis sienomis priminė ligoninę. Ten koncertavo Domantas Razauskas, skaitė poeziją Vytautas Stankus, Mindaugas Nastaravičius ir Aivaras Veiknys. Atrodo, jog tų poetų didžiausia vertybė yra bohemiškas gyvenimas - dantų valymasis degalinėse, važinėjimai traukiniu pirmyn - atgal, bastymasis, gėrimas ir t.t. Man asmeniškai įdomiausiai skaitė M. Nastaravičius, bet gaila nebeatsimenu nieko konkrečiai. Pakeliui klausėm radijo stoties "Start FM". Joje nuolat groja reggie muziką, tūsinam mašinoj. Vėliau nuvažiavom į "Baltus dramblius" ir ten taip pat grojo reggie. Nuotraukos - iš ten.

Frederic Francois Chopin

Šiandien dieną skyriau gilinimuisi į muzikos istoriją.
Radau įdomių faktų apie kompozitorių Frederiką Francois Šopeną (beje jis vienas iš mano mėgstamiausių klasikinės muzikos kompozitorių):

Vos septynerių sulaukęs, jis jau buvo dviejų polonezų autorius (G minoras ir B-flat mažoras), kuriuos pristatė graviravimo dirbtuvėje pas tėvą. Kartą, vieno koncerto metu, mažojo Šopeno paklausė, kaip jis mano, kas labiausiai patiko publikai. Septynmetis atsakė: „Mano marškinių apykaklė“. Aštuonerių metų jis sugrojo savo pirmąjį koncertą fortepijonui.

Šopenas prašė, kad per jo laidotuves skambėtų Mocarto Requiem. Requiem pagrindinės dalys atliekamos moterišku vokalu, bet Madeleine bažnyčioje niekada nebuvo moterų chorisčių. Laidotuves atidėjo beveik dviem savaitėms, kol bažnyčia pagaliau surado dainininkes ir galėjo išpildyti paskutinį Šopeno norą.

Nors Šopenas palaidotas Paryžiaus Père Lachaise kapinėse, jo širdis paties prašymu, buvo išimta, įdėta į urną ir išsiųsta į Varšuvą, kur ją įtvirtino Švento Kryžiaus bažnyčios kolonoje. Visa tai dėl to, kad jam išvažiavus koncertuoti į Prancūziją (tuo metu jis gyveno savo gimtinėje Lenkijoje), Šopenas sužinojo, jog Lenkija buvo okupuota ir jis pasiliko Prancūzijoje. Père Lachaise rajonas pritraukia begales lankytojų. Jis puošiamas gėlių girliandomis netgi žiemą.

Konkursas

Penktadienį dalyvavau konkurse "Jazz fontanas", kuris vyko Panevėžyje. Iš tiesų, dieną praleidau tikrai neblogai, nors ir antroje dienos pusėje pradėjo stipriai skaudėti galvą, o grįžusi namo nesugebėjau užmigti iki pusės trijų nakties. Panevėžys - gražus miestas, graži gamta, jaukus, tik girdėjau, kad vėlai vakare vaikščioti pavojinga. Pavalgėme "Čili" picerijoje. Nustebau, kad ant picų buvo nepagailėta sūrio, lyginant su tuo, kiek jo deda Vilniaus "Čili" picerijose. : )

Žmonės sako, jog apleidau savo blogą. Daug veiklos, galva plyšta nuo minčių, atrodo, nebeturiu kur pasidėti. Dienos man per trumpos. Vakar buvau svečiuose pas sesę. Grįžau namo apie dvyliktą nakties. Laikas bėga greitai, bet visai jo negaila. Kuo greičiau eina laikas, tuo greičiau pasibaigs mano dabartinės kančios. 

Pastaruoju metu labai daug kepu (kepam) pyragų. Praeitą sekmadienį, pirmadienį ir antradienį kepėm įvairius pyragus įvairiomis progomis. Sekmadienį su Au kepėm pyragą, mamos dienos proga, iš trijų dalių - skirtingų skonių. (su šokoladu, su apelsino žievele, medumi ir cinamonu bei su citrinų žievelėmis ir imbieru) Pirmadienį su A kepėm pyragą kūno kultūros mokytojai. Dėjom bananų, cinamono ir imbiero. Antradienį kepiau pyragą savo mamos gimtadienio proga. Pridėjau truputį per daug citrinų žievelių, tačiau cinamono ir imbiero buvo kaip tik. Vakar su sese kepėm "zebriuką". Šaukštelis vanilės ekstrakto ir vanilė jaučiasi pakankamai stipriai. Sesė sakė, kad per daug, bet man patiko. 

Su Kamile vakar darėm paveiksliukus iš spalvoto smėlio. Štai kas man gavosi:

I WON'T BE
IMPRESSED WITH
TECHNOLOGY
UNTIL I CAN
DOWNLOAD LOVE.