Finger steps

Wau, mielieji, išgėriau kavos ir atsivėrė toks gėris! Tikra narkomanė! Bet juk tai nerealu patirti kartais savo gyvenime! Kaip kažkada P sakė "o man patikdavai, kai išgerdavai kavos!". Aaaaah! Karamelinė makiato moliniame puodelyje. Dabar sliurbiu vandenį iš didelio stiklinio grafino. T.y. Sloiniko. : ) geras geras ir gerulis jausmas! Tiek nuotykių! Keliavau apžiūrėti, susipažinti su senais pianinais Lietuvoje. Tai taip įdomu! Tai kaip pajusti, paliesti savo pirštais žmonių raidą ir istoriją. Atsisėdi prie seno, įspūdingos formos pianino ir girdi vaikštančius pro šalį žmones, girdi kažkokius garsus, kažkokią praeities aplinką, viskas taip pro rūką, nenuosekliai, bet paslaptingai. Tai nėra gera ar bloga energija, tai - mišinys visų energijų, nuotaikų, tai - kaip kažkoks šurmulys, panašus į mezzo piano chaosą. Toks žinai - ne per tylus ir ne per garsus, pagal pajautimą, neerzinantis ir nekliudantis harmonijos. Tai - kaip natūralus upės tekėjimas, tam tikras srautas. Lyg matai kažkokias vizijas bet iš tiesų nieko konkretaus. Kai sapnuoji ir atrodo, kad sapnuoji kažką didingo, tačiau neatsimeni nieko, išskyrus to didumo jausmą. Retorinis klausimas: "Ar sugebėsiu šiandien užmigti kai mano galva yra paveikta tiek daug pastarųjų nuotykių bei karamelizuoto kofeino?". Nobody knows. Ar šiais laikais jau nebesugebu apsieiti be angliškų žodžių intarpo? Ar tinkamai negerbiu savo kalbos? Atsakymas: kalba, judesiai - viskas yra kaip improvizacija, kaip atskirų detalių sudėstymas įvairiausia tvarka. Juk viskas, ką sugalvojame yra ne mūsų idėjos, tik tas mintis sudedame kokia nors nebūtinai įprasta tvarka - kiekvienas taip, kaip suvirškina jo pilkosios ląstelės. Taigi, kad improvizacija būtų įdomi ir nemonotoniška, kad kiti jos klausytų ar ja domėtųsi, ji turi nuolat stebinti savo naujais elementais, motyvais. Visu tuo noriu pasakyti, jog kuo daugiau elementų ar motyvų naudojame (geriausiai į savo kalbą sudėti kuo daugiau "įvairenybių"), tuo kalba tampa įdomesnė, labiau atkreipianti dėmesį, žaismingesnė, o tuo pačiu ir pozityvesnė bei daranti didesnį poveikį. Taigi kalbant ar rašant lietuvių kalba, galime įterpti kitose kalbose egzistuojančių frazių, akcentų, posakių, garsų, gestų, veido mimikų ir pan. ir visa tai, mano nuomone, yra teigiama! Kas mane taip įkvėpė? Kaip jau ir sakiau, visų pirma - kava, taip pat ir bendravimas su Au. Kiek šimtų metų to nebuvo! Jau maniau, kad mūsų draugystė yra žlugusi! ŽLU GU SI! Bet šįvakar, kaip senais senais laikais! Šį vakarą įvyko kažkas labai stebuklingo! Mes galėjom kalbėtis taip, kaip jau ilgą laiką negalėjom kalbėtis! Atsidūstu atgaiva. Rėkiu mintyse: "Kažkas tookio!". Mes ėjom viena kitai įsikibusios į parankę. Koks geras jausmas kalbėtis ir taip priimti viena kitą, nes esam pažįstamos jau tiek metų ir tai taip jaučiasi. Toks švarus jausmas. Kalbi ir nesiparini ir nekompleksuoji ir pažįsti viena kitą ir nereikia nieko sakyti, gilintis į pašalinius dalykus, į manieras, nereikia stebėtis kurios nors išsišokančiu elgesiu ar pykti dėl jo, jokio diskomforto, tiesiog mind to mind. Ir dar tas jausmas, kad gali kažkam padėti ar išsakyti savo mintis tuo klausimu, dėl kurio ji/jis negali nusiraminti! Oh, pradedu tikėti, įgyvendinti ir gyventi Marc Ducret žodžiais, su kuriuo mačiausi šios savaitės masterclass'e. Tas masterclass'as man paliko daug minčių pasvarstymui, tik niekaip neturėjau laiko tam ir nebuvau tikra ar tai, ką jis sakė yra tikroji tiesa, bet vis labiau ir labiau manau, kad jis teisus ir jo požiūris man padės gyvenime. Džiaugiuosi! Daugiau tokių masterclass'ų! Taip noriu bendrauti! Ieškoti! Atrasti naujų - šviežių minčių, idėjų, filosofijų ir išgirsti kitų autoritetingų muzikantų patirčių! Labai šauniai be to gavosi šį semestrą - dėl masterclass'ų nepraleidau paskaitų ir dar spėjau sudalyvauti - tai gerai, nes nieko nepraradau ir gausiu papildomų taškų. Štai kaip aš gyvenu. Nuo šokių iki šokių, nuo vieno sekmadienio iki kito, nuo vieno egzamino iki kito. Viską parašiau kaip išėjo, rezultatų dar nežinau, bet nemanau, kad juos sužinojus save dėl kažko kaltinsiu. Gerai, nes baigėsi sesija. Bet malonieji laikai ateis, kai bus vasara, bus šilta, švies saulytė, galėsim kiurksoti katedros aikštėje arba basomis bėgioti ant šlapio jūros išglostyto smėlio, valgyti ledus, skaityti knygas, mėgautis švelniu vėjeliu ir daugiau nieko neveikti, būti su šeima, o galbūt apie savaitę atsiskirti kaip budistei Anykščių balkone ir chill'inti, medituoti, analizuoti knygas, klausyti endorfinus išskiriančią muziką bei pasinerti į spalvingą dangaus akvarelę.

Laukų gėlė