Ir dabar negalvokit, kad pabloginsiu ką galvoju ir viską apie mane sužinosit. : ) Žinoma, skauda kojas nuo begalinio vaikščiojimo. Ramunėlių arbata sušildo. O rytoj turėsiu siekti nežinau kurį šokių levelį. Lyg eitumėm pagal kažkokią pagreitintą programą, kur jau nebesuprantu kas vyksta, nebesuprantu ką šokam, tiesiog šokam ir nors iki galo neatidirbam, mokytoja jau būna sugalvojus naują junginį ir mes jį mokomės. O čiačioj neinam į priekį, jau kurį laiką šokam tą patį dėl tų prakeiktų neišsitiesiančių kelių. Jokio progreso. Girdžiu tėvų balsus. Buvo išlėkę su sesės šeima su dviračiais. Kaip nuostabu yra tas geras oras... Visi tik džiaugiasi, stengiasi išnaudoti! O taip! Ir aš! Ir mes! Ir mes visi! Sėdim ant tauro kalno žolytės ir dainuojam: "žalia žalia!". Kai kas sako: "bet juk jis pasirinko tave!" Bet jis genijus ir vien dėl to nesinori su juo būti. Ne, ne. Pasidaro sunku. Noriu sakyti: "Ne, jis ne genijus, nutilk, tu jo nė nepažįsti..." Bet jos žodžiai skamba. Na, bet juos girdėjo tik šešios ausys, galima teigti, jog nieko nebuvo. Nežinau, ką jis galvoja. Žinau, kad mums gera kartu ir kad to bijau. Ir nenoriu taip galvoti, tai sukelia diskomfortą, bet taip išeina. Visi klausia: "kaip tu?" Sakau: "gerai", o kaip yra iš tikrųjų? Tos, kurios jį sudievina, traktuojamos kaip kvailės. Mergaitės, nustokit galvot apie užimtus vaikinus. Neatsimenu kada tiek daug bučiavausi. Taip norisi nepamiršti nei vieno judesio, viską gerai įsiminti. Dabar dėl nieko nesijaučiu kalta. Viskas taip, kaip jaučiu, kad turi būti.