šiandienos sėkmė

Čia mes

Lietus

Noriu matyti be pertraukos. Matyti tapo rutina, nenoriu, kad tai baigtųsi. Dabar jau žinau kas man. Tai abstinencija. Spaudžia krūtinę. Dabar jau darosi baisu. Baisu - viskas baigėsi. Vasara. Bendravimas su tam tikrais žmonėmis. Net jei ir tik keliems mėnesiams. Atrodo, tokia abstinencija, kad net jei ir gaučiau ko noriu, ji neišnyktų. Pastarosios dienos, o gal savaitės, mėnesiai - kaip sapnas. Ar jau atsikėliau? Kol kas apsiblausus. Atrodo, nieko nebuvo, tik miegas, jo karma, jis ir truputis muzikos. Dabar jau žinau kaip paimsiu, prieisiu. Nebeabejoju. Skamba skamba skamba tie žodžiai mano sąmonėje. Tu vyras. Tau nereikia skėčio. Tau nereikia...  Nebereikia nieko sakyti.

Šiandien apsiniaukę su trumpalaikiu lietumi ir žaibu

Šiandien užsirakinčiau tarp keturių sienų ištapetuotų aukštomis žolėmis bei gražiu kraštovaizdžiu su kalnu ir vandens telkiniu, o gal ežeru be kalno. Užsirakinčiau ir pamirščiau, kad esu. Būčiau būtyje. Būčiau būti. Krisčiau į lovą ir miegočiau. Šiandien visas rytas kaip didelis sielvartas. Pirma - sužinojau, kad anglų kalbą (kurios nemoku) moku taip pat kaip ir lietuvių kalbą. Tikra moksliukė! Nesuprantu ar apskritai šiame gyvenime kažką moku. Antra - žiauriai pavargau. Visko per daug. Kiti parašė pagrindinius egzaminus ir viskas. Aš vis dar kankinuosi. Atrodo, niekada nesibaigs. Šiandien dar liko stojamieji į VK, bet sužinojau, kad galbūt man neapsimoka ten studijuoti, nes jei išeičiau, turėčiau už viską sumokėti. Trečia - aš noriu miego, man trūksta atostogų ir galų gale man jau atsibodo visur kažką vaidinti, kaitalioti kaukes, jaustis tik atsakinga, kurti kažkokius įvaizdžius, daryti įspūdį, stengtis dėl vienų santykių. Skundžiuosi vietoj to, kad tiesiog nedaryčiau to..? Nebedarau. Tik nežinau ar tai į blogą. Pamatysim.

 Dovana, kurią dabar norėčiau gauti labiausiai - laikas ir Harrio Potterio nematomas apsiaustas. Ačiū. : )

 Einu kankintis ir gyventi toliau. Reikia prasidainuoti. l.g.

Reikia būti visišku pusgalviu arba beviltišku fantastu.

Penktadienį pianino egzaminas. Tango tango tango ir "New York". Per septynis mokymosi groti metus pradėjau GROTI! Iš tiesų! Jaučiu instrumentą kitaip. Kaip gyvą. Anksčiau stebėjausi kaip kiti gali taip išjausti daiktą, suprasti jį kaip individą, dabar pradėjau grodama jausti. Jaučiu kaip spaudžiant klavišus muzika pradeda lietis, valdyti jausmus, jaučiu kaip piršto paspaudimo jėga skirtingai veikia instrumentą ir viskas prisipildo tos visumos - spaudimo, garso, muzikos, emocijų. Grojimas vis dar neprilygsta dainavimui su savo pačios stygomis, savo kūnu, vidumi. Net ir dainavimą dabar pradėjau jausti visiškai kitaip. Nebe standartiškai, nebe pagal pamokas ar vadovėlius, ne pagal mokyklą, dabar garsas sklinda iš vidaus, iš harmonijos, paremtas stipriu natūraliu jausmu, nebe tuo dirbtiniu, kuris buvo spaudžiamas "nes taip daryti reikia" - reikia vaidinti, kad kūrinį išjauti. Atrandu save. Ten. Dabar stipriau nei bet kada anksčiau.


Šiandien supausi miške, skaičiau Nyčę gamtos apsuptyje. Gamtoje skaityti skanu.


* ar reikia bemaž nužmogėti, kad pajustumei norą tam priešintis?


* žmonių maišymasis - polifonija


* reikia būti visišku pusgalviu arba beviltišku fantastu


* Kam būti optimistu, jei nereikia ginti Dievo, kuris turi būti sukūręs patį geriausią pasaulį iš visų, jeigu jis pats yra gėris ir tobulybė, - tačiau kokiam mąstančiam žmogui dar reikalinga hipotezė apie Dievą?


* ...visai nereikėtų priiminėti sprendimų. Jei tik būtų įmanoma gyventi nieko nevertinant, neturint antipatijų ir simpatijų! Juk visa, kas kelia antipatijas, susiję su vertinimu, tas pat ir su simpatijomis. Nėra žmogaus, kuris nejustų, kad nori to, kas naudinga, ir nenori to, kas kenksminga, kad neturėtų jokios nuojautos, ko vertas koks nors tikslas. Mes iš pat pradžių esame nelogiškos ir todėl neteisingos būtybės, ir tą galime suvokti; tai yra viena iš didžiausių ir sunkiausiai sprendžiamų būties nedermių.


* Individas labai menkai atjaučia visą žmonijos gyvenimą ir kančias. Net ir tie savitesni žmonės, kurie iš viso apie save negalvoja, regi ne gyvenimo visumą, o tik atskiras jo dalis. (jaučiame tik savo išgyvenimus, matome viską tik aplink save) (pritariu, kad taip yra ir tai mums padeda gyventi (skaityti toliau))


* Didžioji žmonių dauguma neša savo gyvenimo naštą per daug nemurmėdama, taigi tiki būties vertingumu kaip tik todėl, kad kiekvienas turi savus troškimus ir reiškiasi atskirai, nepranokdamas savo asmenybės. To, kas neasmeniška, jie arba visai nepastebi, arba mato tik kaip silpną šešėlį. Save jie laiko vertingesniais už pasaulį. Labai ribota fantazija, nuo kurios jie kenčia - jie negali įsijausti į kitas esybes ir todėl itin menkai dalyvauja jų likimuose bei kančiose. O kas tikrai galėtų įsikišti, gyvenimo vertingumu turėtų nusivilti; jeigu jam pavyktų aprėpti ir pajusti žmonijos bendrą sąmonę, jis prakeiktų būtį, nes žmonija kaip visuma neturi tikslų, vadinasi, stebėdamas visą procesą žmogus gali atrasti jame ne paguodą ir atspirtį, o neviltį. Jei visoje savo veikloje jis regės absoliutų žmogaus betiksliškumą, tai jo paties veikla jam atrodys savęs švaistymu.


* ar ne verčiau atsisveikinti su gyvenimu?


Nusiraminimui:


* Galų gale imtume gyventi tarp žmonių ir su savimi kaip gamtoje, be pagyrų, priekaištų, jaudulių, kaip reginiu gėrėdamiesi daug kuo, ko iki šiol reikėjo bijoti. Nebedirgintų mintis, kad esi ne tik gamta arba esi šis tas daugiau negu ji. Tiesa, tam reikia, kaip sakyta, gero temperamento, užgrūdintos, švelnios ir iš tikrųjų linksmos sielos, nuotaikos, kuriai nereikėtų saugotis klastos ir staigių išpuolių ir kuri nesireikštų niurzgiu, pykčio kupinu balsu, - neturėtų tų seniams ir šunims būdingų nemalonių savybių, kurios ilgai buvo pririštos grandine. Žmogus turi be pavydo ir apmaudo atsižadėti daug ko, beveik visko, kas kitiems žmonėms yra vertinga; kaip geidžiamiausia būsena jį turi tenkinti laisvas, bebaimis sklendimas viršum žmonių, papročių, įstatymų ir tradicinių daiktų vertinimų.


                                                                                      (Žmogiška, pernelyg žmogiška)

Tiesa! Besikarstydama ant ore esančių kopėčių iš medinių lazdelių, šiandien susibraižiau visą savo kairę koją. Auch!

tebūnie

Sudaužiau savo automobilio ratlankio dangtį. Įlenkiau ratlankį. Iš padangos išėjo oras. Išsikviečiau pagalbą kelyje. Dvi dienas važiavau su avarine padanga. Tėtis sutvarkė ratlankį ir pati pasikeičiau ratą.

Vakar pirmą kartą ploviau mašiną pati. Galvojau, kad tai daryti yra žymiai paprasčiau ir lengviau. Ilgai užtrukau. Šiandien mašina jau apsitaškiusi. (nieko tokio)

Naktis. Tebūnie naktis! Žodžių žaismas. Grįžom apie penktą ryto. Smagu sėdėti, čilinti ant šaligatvio krašto, pasidėjus kojas ant pilies gatvės plytelių, gerti šlykštoko, kartaus skonio pina colada, sveikintis su praeiviais ir iš jų juoktis. Smagu klausytis razio koncerto prie ledainės, nagrinėti veidų metamorfozes, gaudyti skrendančius cigarečių dūmus tiesiai tau į veidą, mąstyti ar nuo kolonėlės garso nesprogs dešinės ausies būgnelis, kalenti dantis iš šalčio, laukti sms žinutės ir niekada nesulaukti, gulėti su pilna galva minčių, nebepajėgti kalbėti (kai kitu atveju nesusilaikytum neišsakyti savo nuomonės), užmigti kažką draugei šalia filosofuojant, pamiegoti tik tris valandas, atsikelti užtinusiai, nubėgusiu akių tušu, boho šukuosena, prikelti draugę vien tam, kad užsirakintų duris, vairuoti išsijungus radiją, kad netrukdytų mintims arba garsiam mano rėkimui, važiuoti į džiazo pamoką, išgirsti komplimentą apie marinistinę maikutę, kurią apsivilkau, dainuoti, improvizuoti net tą vietą, kurios neimprovizuodavau, grįžti namo, klausyti garsiai muzikos ir ją perrėkti, sulaukti dar vieno smailo per skaipą iš to paties prancūzo, kuris rašė, jog jaučia man pasibjaurėjimą, o vakar parašiau jam: "are you sick?" su mintimi, kad jis vis dar nenustoja man rašyti, nors jau kelis kartus atsisveikino ir užblokavo mane per facebook'ą...

Nepasveikinau pusbrolio su šešioliktuoju gimtadieniu (šiandien). Mano tėvai pasveikino, o manęs nepasveikino nei jo tėvai nei jis pats. (nepykstu, bet šiaip)

Vis dar laukiu. Nežinau ar sulauksiu. Bet juk kada nors gal sulauksiu..? Tikriausiai tada, kai nesitikėsiu. (kaip visada) Bet atrodo, jog dabar visada tikėsiuosi. Reikia kažko naujo, bet naujo nenoriu.

Man reikia pultelio, kuriuo galėčiau valdyti laiką

Ak, tas mokymasis... Niekada nėra ribų. Juk negaliu perskaityti viso pasaulio knygų ar visų parašytų tekstų ta tema, kuria man reikia. Vis randu visko daugiau ir daugiau ką dar reikėtų perskaityti, kad būčiau labiau pasiruošusi muzikos egzaminui. Taip norisi gerai parašyti, o ir jėgomis nebetrykštu skaityti, klausyti, ieškoti, kalti į galvą. Kaip tik ką tik dar radau labai svarbios informacijos. Atrodo, iškris akys nuo sausumo ir raudonumo, be to reikia išsimiegoti, bet vistiek kažkaip tikiu perskaitysiu tuos lapus, kuriuos dabar radau. Sustabdykit laikąąą! Pamiegosiu, perskaitysiu, įsidėmėsiu, šimtą kartų pakartosiu, o po to vėl paspauskit "play" ir būsiu viską suspėjusi. Na, ne viską, kaip ir rašiau, visko suspėti NE-Į-MA-NO-MA. Lyg ir laukiau kada viskas baigsis (egzaminai, mokykla, stojamieji...), bet tiek dar visko reikia padaryti ir tarpais atsipalaiduoti (gyventi sau), o po to... Kas po to? Po to nebebus grafiko, sustyguoto laiko, nebebus aišku niekas ir ateis baimė. Nors ir dabar ji yra. Slepiasi smegeninėje, bet ne taip giliai, kad nesijaustų. O gaila. : ) Tuoj "nukvailėsiu" nuo visko... : ( Einu kankintis toliau, nežinau kiek pajėgsiu, tikiuosi bent jau sugebėti nuvykti į egzaminą, kai dabar pripratau iki pietų miegoti. Labanaktis.

Euro Euro Euro

Atrodo, jog šio Europos čempionato rungtynių vizitine kortele tapo netikėtas rezultatas. Labiausiai iš visko man įsiminė lenkų futbolininkas Robert Lewandowski, Christiano Ronaldo manevrai, prancūzų bei anglų žaidimo stilius, ir žinoma, ispanų komandos profesionalumas, lengvas, minkštas ir gaivus žaidimas. Taip pat įsiminė komentatoriaus nuolatinis dėmesys skiriamas Sergio Ramos naujai šukuosenai, mano mylimas Fernando Torres, kuriam gaila buvo suteikta galimybė žaisti tik likus mažiau nei 20 minučių iki antro kėlinio pabaigos. Dar mane nustebino arbitro sprendimai kovojant Lenkijai su Graikija.

2012-06-08

Ką aš darau, kai pamatau nepaprastai žavų žmogų? Spoksau, šypsausi, o kai pavargstu, padedu veidrodį į šoną.

Euro 2012 !!!

Penktadienį:
18:00 Lenkija - Graikija
20:45 Rusija - Čekija

Šeštadienį:
19:00 Nyderlandai - Danija
21:45 Vokietija - Portugalija

Sekmadienį:
18:00 Ispanija - Italija
20:45 Airija - Kroatija

Kažkada tai baigsis

Šiandien mano prancūzas parašė, kad keliu jam pasibjaurėjimą. Vieną dieną jis myli, kitą nekenčia. Kokia tikra ta meilė... Jis neturi nieko, tik grožį. Jis nieko nesupranta ką rašau jam angliškai, o prancūzų kalbą google vertėjas verčia ne be priekaištų... Kiek daug žmonių per savo gyvenimą turiu pamiršti...

Visą gyvenimą trokštu gyventi bohemiškai - nesustyguotai, be tvarkaraščio, ne pavyzdingai, ne kaip gera mergaitė, noriu kurti savo gyvenimą pati, pabandyti pasiruošti stojamiesiems, apie kuriuos daug galvojau, bet likimas tiesiai nenuvedė ir neparodė pirštu, nepasakė "eik čia, persilaužk per save, įrodyk sau ir kitiems, kad tai gali", bet kas iš to gaunasi? Šnipštas. Net ir šiame bloge nesu tuo, kuo norėčiau būti. Man niekada tai nesigauna. Dažniausiai elgiuosi taip, kaip elgtis yra teisinga - teisingai valgau (neinu į Mcdonaldus, negeriu kokakolos, nevalgau čipsų, daug šokolado, hamburgerių ir panašiai), gyvenu taikydama sau įvairius suvaržymus (taip elgtis teisinga, taip - ne, taip kalbėti teisinga, taip - ne, su tuo bendrauti teisinga, su tuo - ne, taip elgtis galima, o taip - dar ne laikas...), o blogiausia, jog tikiu, kad tai kada nors pasikeis. Tikriausiai taip ir gyvensiu visą gyvenimą galvodama, kad "vis dar ne laikas" kažkam, ko noriu dabar. Jaučiuosi atsakinga prieš savo aplinkinius ir dėl to nepatenkinta. Galbūt, jei jausčiausi visai laisva, be atsakomybės ar rūpesčio, kas kitiems atrodo tinkama ar netinkama, nė nenorėčiau maištauti. Taigi, manyje įdiegta "gera mergaitė", kuria būti nenoriu, man niekada neleidžia nuo visko atsiriboti ir iki galo atsipalaiduoti. Kam tos normos, principai, taisyklės? Juk visi mes esame gyvuliai, kaip teigė Frydrichas Nyčė. Būčiau laiminga, jeigu savo gyvenimo taisykles galėčiau kurti pati. Kas mane stabdo? Kažkas iš vidaus. Baimė. Galbūt šis visas mano tekstas skamba paaugliškai, bet jei taip ir yra, tegul. Kažkada tai baigsis.

rarrr...

Jesus, skaitau vieną blogą ir mėgaujuosi, jog kažkam nesiseka, kaip ir man. Jaučiuosi ne viena. Lyg rinkčiausi knygą, kuri atitiktų mano dabartinę nuotaiką. Stengiuosi pyktis su žmonėmis. Atrodo, jog manyje gyvena du žmonės. Vienas tiesiog trokšte trokšta, jaučia troškulį, dūsta iš noro pyktis su visais aplinkui. Kitas sėdi nekaltas, nesusipratęs, spaudo mygtukus ir jaučiasi lyg čia jis būtų ne prie ko. Esi daug kam nepakenčiamas, o "čia nėra nei laiko nei vietos mirti". Trouble bubble. Iš tiesų tai taip elgiuosi todėl, kad noriu, jog mane paliktų ramybėje, nebelįstų su įvairiausiais priekaištais, kurie man lenda per gerklę, su nuorodom ką turiu daryti tiksliai kurią sekundę. Jei padariau tą, tai dar nepadariau ano. (jei nepadariau dabar, vadinasi niekada ir nebepadarysiu, pagal kitų teoriją) Tai tik stabdo mane ir verčia nedaryti NIEKO. Atsibodo, neturiu kantrybės, atrofuojasi raumenys kai taip erzina mano smegenų ląsteles ir dar dėl nereikšmingų dalykų arba apkaltina staiga, netikėtai, be rimtų priežasčių "melagė"... Tada imuosi greičiausio būdo atgauti ramybę (nežinau kito, geresnio būdo): "atstok!" (kuo negražesni žodžiai, tuo efektingiau veikia). Po to vėl sėdžiu nesusipratus kodėl ir kas čia įvyko. Man reikia to žmogaus, kuris sakytų, jog negali manęs pakęsti, bet dar labiau negali be manęs.

aš šiandien gydžiausi kojų tvinksnius...

* kad ir kas tu būtum - poetas, pusdievis ar idiotas, - kas kelios valandos nulipi iš savo dangaus nusimyžti.

* Tavo plaukuose daugiau paslapčių nei galybėje klausimų. Nebeklausinėk. Mums prieš akis naktis, kelios valandos ir ištisa amžinybė, kol už lango ims gausti rytas. Tai, kad žmonės mylisi, yra viskas; stebuklas ir pats paprasčiausias dalykas, šiandien pajutau, kada naktis pavirto į žydintį krūmą ir vėjas atnešė žemuogių dvelksmą, o be meilės žmogus tik negyvėlis, paleistas atostogų, nieko daugiau, tik kelios datos ir nereikšmingas vardas, bet kam tada gyventi...

* Prie durų rymojo vakaras violetinėmis akimis.

* Meilė mane visą suvarpė. Galiu kiaurai pro save žiūrėti. Myliu tave taip, kad mano širdis tiesiog netelpa krūtinėje, ji kaip rišėja rugių lauke, kada į ją žiūri vyriškis. Mano širdis trokšta gultis ant žemės. Į pievą. Ji nori gulėti ir skristi. Ji pamišusi. Ji myli tave, kai važiuoji automobiliu.

* Eik velniop, tavo meilė turi per daug rūšių.

* Kam aš save saugau? Kokiam beviltiškam Kažkam? Neišeik, neišeik, ką aš teturiu? Kas man šitas nuogas vyriškumas? Tik tu tikra! Kodėl tu atėjai kaip tik šią naktį, kuri plaukia atplėšta nuo žvaigždžių, debesų apgulta, atsikračiusi pasenusių svajonių, kodėl sugriovei įtvirtinimus ir visas užtvaras šiąnakt, kada nebeliko nieko gyvo, tik mudu?

* Niekas negali būti svetimesnis už žmogų, kurį kitados mylėjai.

*   Hakės galva buvo dešiniajam bagažinės kampe. Matė ją aiškiai. Raukšlėtam kakle pulsavo gyslos. Ravikas tvirtai apgniaužė rankomis gerklę ir suspaudė.
     Rodės, smaugimui nebus galo. Galva truputį truktelėjo. Vos vos. Kūnas bandė išsitiesti. Tarytum išsivaduoti iš drabužių. Burna atsivėrė. Išlindo liežuvis, storas, geltonai apneštas. Ir staiga Hakė atmerkė vieną akį. Ji išsprogo, tarytum gavusi šviesos praregėjo, tarytum atsiplėšė nuo kūno ir pradėjo artėti prie Raviko - paskui kūnas nuleipo. Ravikas palaikė rankas dar valandėlę. Viskas.
     Dangtis nukrito žemyn. Ravikas žengė kelis žingsnius. Tada pajuto, kad jo keliai dreba. Įsikabino medžio ir ėmė vemti. Regėjos, viduriai iššoks per gerklę. Pamėgino susiturėt. Niekas negelbėjo.
     Pakėlęs akis išvydo per pievą ateinantį žmogų. Žmogus žiūrėjo į Raviką. Ravikas stovėjo. Žmogus artinosi. Ėjo lėtais ramiais žingsniais. Vilkėjo kaip sodininkas ar darbininkas. Jis žiūrėjo į Raviką. Ravikas nusispjovė ir išsiėmė cigarečių pakelį. Vieną užsidegė ir patraukė dūmą. Kartus dūmas nudegino gerklę. Žmogus perkirto alėją. Žvilgtelėjo į tą vietą, kur Ravikas vėmė, paskui į automobilį ir vėl į Raviką. Jis nieko nepasakė, ir Ravikas nieko neįžiūrėjo jo veide. Lėtais žingsniais žmogus nupėdino už sankryžos.

* Karvių banda. Peteliškės. Saulė virš laukų. Saulė priekiniam automobilio stikle. Saulė ant kapoto. Saulė ant blizgančio bagažinės metalo, kur guli Hakė - negyvas, net nesužinojęs, kodėl ir kas jį nužudė. Kitaip turėjo būti. Kitaip...

*    Jis staiga prisiminė Sibilę ir pirmąkart nuo anų laikų nebandė atsikratyti tų minčių, nustumti jų šalin ir užgniaužti. Savo prisiminimuose jis niekad nebuvo nužengęs toliau kaip iki tos dienos, kada Hakė liepė įvesti ją į kambarį. Niekad nebuvo nužengęs toliau kaip ligi žinios, kad ji pasikorė. Niekad tuo netikėjo, nors tai buvo visai įmanoma - bet kas žino, kas buvo atsitikę anksčiau? Negalėjo galvoti apie ją be spazmų smegenyse, kurios paversdavo jo rankas nagais ir lyg mėšlungis surakindavo krūtinę, o jį patį kelioms dienoms tarytum apgaubdavo raudona bejėgiško keršto troškimo migla.
     Jis galvojo apie ją ir staiga nebejautė nei spazmų, nei mėšlungio, nei miglos. Kažkas atsipalaidavo, barikada sugriuvo, sustingęs siaubingas vaizdas atgijo, nebebuvo toks nejudrus kaip per visus tuos metus. Iškreipta burna pradėjo čiauptis, nuo akių nuslinko stingulio migla, baltą kaip kalkės veidą pamažiukais užplūdo kraujas. Tai nebebuvo sustingusi baimės kaukė - tai vėl buvo Sibilė, kurią jis pažinojo, su kuria gyveno, kurios švelnią krūtinę glamonėjo ir kuri kaip birželio vakaro šiluma tvilkė dvejus jo gyvenimo metus.

* Viskas gerai: ir tai, kas buvo, ir tai, kas dar bus. Gana. Jeigu bus galas, tebūnie. Jis mylėjo moterį ir ją prarado. Kito žmogaus nekentė ir jį nužudė. Abu jį išlaisvino. Moteris vėl pažadino jo jausmus, o tas kitas panaikino jo praeitį. Nepadarytų darbų nebėr. Nebėr norų, nei neapykantos, nei aimanų. Jeigu tai yra nauja pradžia, tegu prasideda. Prasideda nelauktai, bet pasiruošus. Pelenai išbarstyti, paralyžuotos vietos atgijusios, cinizmas virtęs jėga. Tai gerai.

* - Šūdas, - nusikeikė Morozovas.
- Gerai. Po karo susitiksim pas Fukė.
- Kurioj pusėj? Nuo Eliziejaus laukų ar nuo Jurgio Penktojo aveniu?
- Nuo Jurgio Penktojo. Mes idiotai. Didvyriški išsižioję idiotai. Lik sveikas, Borisai.
- Šūdas, - pakartojo Morozovas. - Net padoriai atsisveikinti bijom. Eikš, tu idiote.
     Jis išbučiavo Raviką pirma į dešinį, paskui į kairį žandą. Ravikas pajuto barzdą ir tabokos kvapą. Nemalonu. Jis nuėjo į viešbutį.

                                                                                       (Remarkas "Triumfo arka")

Pagaliau pabaigiau skaityti Remarką, dabar reikės imtis kažko kito. Visą dieną gulėjau, šildžiausi skaudančias kojas ir skaičiau. Knyga tikrai labai gera, ypač pabaiga.

                                                                                                          laukų gėlė

ah, mergaitės... kaip skauda kojas nuo aukštakulnių batų... šiandien vaikščiojimas ne itin malonus. Darysiuosi šiltą druskos vonelę, nes sėdžiu ir kenčiu skausmą, o vaikščioti iš vis nesinori.

Panoramoje sutikau Rositą Čivilytę. Pasiprašiau NUMERIUKO! Visai man patiko su ja pabendrauti, nes labai natūraliai bendravo. Tai va, gal pirmadienį eisiu, kad mane išklausyyytų, perklausytų ir pan. :)

Dabar vis suprantu, kad jau VISKAS greitai!!! Greitai stojamieji! Greitai futbolo čempionatas! Greitai visi išskrisim į skirtingas puses ir bus ir faina, ir baisu, ir liūdna, ir visaip visaip bus. Taip noriu pakeliauti... Per gimtadienį A man padovanojo "Teleloto" bilietus. Užbraukiau langelius ir nieko! Matyt, taip turi būti. Viską reikia užsidirbti savo rankomis, savo pastangomis.

Eina sau kaip aš noriu dainuoti, trykštu tiesiog energija, trokštu kurti dainas, įrašinėti! Tikiuosi, kad būtent tam paskirsiu savo gyvenimą. Kuo labiau artėja, tuo labiau noriu. Artėja pianino ir muzikos egzaminai, o aš su suspaustu pirštu ; D

Dar labai noriu skaityti F.Nyčę, pabaigti Remarką, džiazo istoriją ir muzikos instrumentų knygą. Žodžiu yra ką veikti. :)