Reality

Tėtis ateina ir sako: "Ko nemiegi?" Sakau: "O kas?" Sako: "Tai laikas jau. Negaliu užmigt nes sugalvojau naują verslo planą." Ir jis taip visada... Visada ką nors sumąsto. LINKSMUOLIS!

Those moments...

Šiandien visą dieną mąstau, kad atsitiko tai, ko laukiau visą pakankamai niūrų rudenį. Pramiegojau rytines paskaitas. Atsikeliu pažadinta sms žinutės, pažiūriu pro langą, o ten balta balta! Atrodo jau taip seniai to laukiau! Lyg palengvėjimas koks! Atoslūgis! Ir dar - mama virtuvėje kepa imbierinius sausainius. Beprotiškai nuostabu! Nutariau vakare nusigauti prie kalėdinės eglės, esančios Katedros aikštėje. Tiesą sakant, diena buvo gera lyg be priežasties. Žemėje pasirodė sniegas ir tai labai pradžiugino. Viskas nušvito.

Pagalvojau, kad yra baisu prisirišti prie vieno žmogaus, baisu prie jo per daug priartėti, nes tai skatina atviriau ir atsainiau rodyti emocijas. Tai skatina rasti daugiau problemų bendravime su tuo žmogumi. Bijau to laisvumo, kada pradedi mažiau galvoti kaip į viską reaguoti ir ką tam žmogui sakyti.

Kitas dalykas - tai supratau, kad kai kurie žmonės yra mieli, žavūs ir faini, nes jie sau yra mieli, žavūs ir faini.

Smagiai praleidau vakarą su P. Buvom prie eglutės, o svarbiausia vėl sudalyvavau D.G. koncerte, arba kitaip vadinamame jam session. Šį vakarą klube "Soul box" grojo džiazo muzikantai iš akademijos, tačiau visą jų pasirodymą sugebėjau praleisti valgydama, būdama kitoje klubo patalpoje. Tikiu, kad jam session buvo dar geresnis. Kai kuriais momentėliais tikrai žavėjausi. Jų muzika kartais buvo netikėta, įdomi ir man sukėlė džiaugsmą.

Impressive

"Labas" - mojuoju !

Atrodo šio įrašo klausiau apie dešimt kartų iš eilės ir vis dar negaliu sustoti. Atitinka mano nuotaiką.

Sakau: "Reikia ieškoti problemų savyje", bet šį kartą tai daryti daug sunkiau nei visada. Pykstu ant M. Nenoriu jo matyti. Nenoriu girdėti. Muzika geriau nei tyla. Taip dabar gyvenu. Pasigarsinu muziką. Apsimetu, kad tyla neegzistuoja. Apsimetu, jog mano galvoje yra kažko daugiau už tuštumą. Nemalonus jausmas. Norėčiau, kad jis jaustųsi taip pat. 750 mililitrų šilto ir beprotiškai saldaus kraujo. Taip, vakar gėrėm vyną sėdėdami ant maišiukų, kuriuos pasidėjom ant lietaus nubučiuoto suolo. Tolumoje gaudė fejerverkų šūviai. O aš tylėjau. Tylėjau. Viskas pasirodė dar blogiau. Tie, kurie man patinka, iš manęs šaiposi, kiti neša gėles. Kažkoks nukrypimas nuo harmonijos ir sintezės. Grįžtu ant žemės."Labas" - mojuoju! Mano lapai krenta žemyn. Mano povo plunksnos byra snaigėmis. Kokio velnio vaikinai rodo dėmesį, kai atrodo to daryti nenori? Vis tiek: "Wild hearts can't be broken".