2013 m. gruodžio 27 d., penktadienis

Pokalbis

Aš: Gal įsivaizduoji kiek laiko miegojom?
Jis: Negarantuoju dėl laiko, nes "Tas" laikas kažkaip kitaip eina.
Aš: Na tikrai jis žiauriai eina. Pagalvok, jei ilgiau kartu pabūtumėm, tai ir pasent per akimirką spėtumėm.
Jis: Gerai, pagalvosiu.
Aš: Bijai senatvės?

Jis: Tokios tai ne.

2013 m. gruodžio 8 d., sekmadienis

Tik kilimo

Žiema. Sinusitas. Žiema. Ką veikiu? Kepu bananinę duoną. Tvarkau namus. Mokausi. Sergu. Klausau nuostabaus ir nepakartojamo džiazo. Vartoju antibiotikus. Visomis išgalėmis stengiuosi pasveikti. Rytoj keliausiu į dainavimo pamokas. Juk reikia bent vieną dienutę palikti pasiilsėjimui. Sapnuoju sapnus. Juose mano draugai. Sapnavau La. Jis buvo sielos draugas. Šiandien sapnavau P ir Ka. Ispanijoj. Kaip jie koncertavo po tiltu. O kiek buvo karuselių! Tik visos pačių valdomos. Sapnavau Marianą, jos i, tikriausiai dalyvavau dar viename jų renginy. Uh, kaip viskas ir keista ir nuostabu ir ribota ir gera. Dabar mažiau streso. Dėkoju už tai Dievui. Nežinau kaip kiti leidžia šį laiką. Sniegas sukuria kažkokią atmosferą, kada norisi daryti kažką gera, miela, šilta, kvapnu, aromatinga, skanu. Tikiu perspektyva. Aviečių lapų arbata. Eukaliptas. Jazz fm. Likę du bananų duonos gabaliukai. Mėlynos sienos. Balti žaisliukai pakabinti nuo balkių. Ranka nutrinti jo piešiniai lentoje, bet įsispaudę, dar šiek tiek matosi. Jis. This is for me, oh darlin'. Dar eukalipto. Kad išprotėčiau. Šios akimirkos mėgstamiausia daina "We will be together again". Trūksta tik tamsiai mėlyno, žalio, violetinio, pilko, juodo arba dar nežinau kokio kilimo.

2013 m. spalio 22 d., antradienis

Estetika

Pasak Aristotelio, tapytojas turi teisę vaizduoti žmones gražesnius negu tikrovėje: "taip piešti visai tikslinga, nes reikia pralenkti pavyzdį".

Muzika, pasak Platono, perteikiamos ir teigiamos, ir neigiamos dorovinės charakterio savybės, žmogui patinka tokia muzika, kuri atliepia jo sielai. Tad gera muzika - ta, kuri patinka geriausiems, kilnios sielos žmonėms. Toks muzikos vertės supratimas daro ją parankią auklėjimo priemonę drąsai, kilnumui ir kitoms teigiamoms būsimo piliečio savybėms ugdyti. Jaunuolius būtina pratinti pamėgti šias savybes išreiškiančią muziką.

Prancūzai įsivaizdavo menininką esant žmogumi "išmintingo elgesio", suderinantį savo emocionalumą ir filosofinę ramybę, išlaikantį pusiausvyrą ir sugebantį bendrauti ne tik su rūmų aplinka, Sorbonos scholastais, bet ir su eiliniais žmonėmis.

Menininko pašaukimas - pirmiausia būti visuomenės sąžinės sergėtoju, atsakingu už tėvynės, tautos likimą. 

M. Montaigne'iui, kaip ir Platonui, atrodė, jog žmonės, gabūs mokslui ir menui, iš prigimties būna melancholikai, turi polinkį į beprotybę. Tačiau psichinės pusiausvyros netektis atsiranda dėl nuolatinės įtampos ir nuoširdaus tiesos geismo, didelių valios pastangų, siekiant žinių bei kūrybos tobulumo ir apskritai jiems būdingo gilaus jausmo, kuris neretai nualina pačią sielą, protą. Vadinasi "giliausi protai pražūsta dėl jų pačių jėgos ir subtilumo". 

Honor - pagarba, garbė. "Honoraras" - garbės užmokestis.




LEONARDAS DA VINČIS "Traktatas apie tapybą"

Naudingiausias yra tas mokslas, kurio vaisių lengviausia perteikti, ir priešingai - mažiau naudingas tas, kuris sunkiau perteikiamas. Tapyba savo galutinį rezultatą gali perteikti visoms pasaulio kartoms, nes jos galutinis rezultatas yra regėjimo galios objektas, o kelias į bendrąją juslę per klausą ne toks pat kaip per regą. Todėl ji nereikalauja įvairių kalbų aiškintojų kaip rašmenys, o iš karto patenkina žmonių giminę lygiai taip pat kaip ir gamtos sukurti dalykai.

Tapyba daug teisingiau ir tikriau perteikia juslei gamtos kūrinius negu žodžiai arba raidės, tačiau žodžius raidės perteikia juslei teisingiau negu tapyba. Taigi, mokslas, pateikiantis gamtos kūrinius, yra labiau vertas pasigėrėjimo negu mokslas, pateikiantis kūrėjo darbus, t.y. žmonių kūrinius.

Kas peikia tapybą, tas peikia gamtą, nes tapytojo kūriniai vaizduoja gamtos kūrinius, ir todėl tokiam peikėjui trūksta jautrumo.

Ausis smarkiai klysta nustatydama savo objekto vietą ir nuotolį, nes jo vaizdai pasiekia ją ne tiesiomis linijomis kaip akį, bet vingiuotomis ir atspindėtomis. Uoslė blogiausiai nustato vietą, iš kurios sklinda kvapas, o skonis ir lyta, paliečiantys objektą, žino tik apie šį prisilietimą.

Tarp tapybos mokslo ir poezijos yra toks santykis, koks yra tarp kūno ir jo metamo šešėlio. Tapytojas pranoksta poetą, nes pastarojo plunksna sudils, kol ligi galo aprašys tai, ką tapytojas su savo mokslu gali pavaizduoti tiesiogiai. Poeto liežuviui troškulys, kūnui - miegas ir alkis sutrukdys pirmiau, negu žodžiais jis parodys tai, ką tapytojas gali parodyti akimirksniu.

Poezija yra mokslas, labiausiai veikiantis akluosius, o tapyba lygiai taip pat - kurčiuosius, ir vis dėl to tapyba vertingesnė, nes ji tarnauja geresnei juslei.

Kas gi nesutiktų verčiau netekti klausos, uoslės ir lytos negu regėjimo? Juk žmogus praradęs regėjimą, yra tarsi ištremtas iš pasaulio, nes jis nieko nemato, o toks gyvenimas yra artimas mirčiai.

Kadangi poezija, vaizduodama tobulą grožį turi vaizduoti atskiras jo dalis, iš kurių susideda harmonija paveiksle, tai ji sukuria ne kitokį grožį kaip tada, jeigu muzikos kiekvieno balso klausytume paties savaime, skyrium, skirtingu laiku - iš to nesusidarytų jokio sąskambio, lygiai kaip jeigu norėtume parodyti veidą dalimis, vis uždengdami jau parodytąsias; taip rodant užmaršumas neleidžia susidaryti jokiam harmoningam proporcingumui, nes akis neaprėpia jų savo regimąja galia vienu metu. Taip atsitinka ir su poeto sukurtomis kokio nors dalyko grožybėmis, iš kurių, kadangi jo dalys išvardijamos skyium ir skirtingu laiku, atmintis negauna jokios harmonijos.

Žmogau, kas tave verčia palikti būstą mieste, apleisti gimines ir draugus ir leistis į laukus per kalnus ir klonius, jei ne gamtinis pasaulio grožis, kuriuo jei gerai pasvarstysi, džiaugiesi tik rega? Ir jeigu poetas tokiu atveju irgi nori pasivadinti tapytoju, tai kodėl gi neimi tų vietų iš poeto aprašymų, pasilikdamas namuose ir nekentėdamas nuo per didelio saulės karščio?

Jeigu poetas sako, kad jis uždega žmonėse meilę, tai, kas svarbiausia visoms gyvoms būtybėms, tai tapytojo valia padaryti tą patį, juo labiau, kad jis prieš mylintįjį pastato tikrą mylimo objekto atvaizdą, kurį tasai dažnai bučiuoja arba kalbasi su juo, o šito nedarytų su tomis pačiomis grožybėmis, pateiktomis jam rašytojo. Tapyba sujaudina jausmus greičiau negu poezija.

Gamta tapytojui buvo palankesnė negu poetui, ir numylėtinio kūriniai pelnytai turi būti labiau gerbiami negu to, kuris neturi malonės.

2013 m. rugpjūčio 4 d., sekmadienis

Reikia, ne(turiu)(darau)

Džordanai, ir man laužo kaulus. Mes - begalybės šiame dideliame pasaulyje. Obuolių pyragas nepadeda. Supranti, visko tiek apstu... Taip! Bet nieko konkrečiai būtent taip, kaip turėtų. Sakiau gersiu tik vandenį. O va, kemšu pyragą. Žmonės važiuoja prie ežero, aš lieku namie. Reikia daryti skrajutes. Ką darau? Guliu lovoje. Retkarčiais mąstau. Jau net ir jogą sutikčiau daryt, kad tik atrodytų jog kažką veikiu. Man reikia jūros, o turiu asfaltą, mašinų dujas ir nuošalų plokščią kalną. Man reikia penktųjų kalnų ir alchemikų, o turiu galvą, kurioje sumaištis. Kaip taip galima gyventi kai užsikrauni save taip, kad norisi daryti nieko. Kur sistema? Jau taip greit koncertas. Gurkšnis vandens. Tik meilė suteikia jėgų. Reikia žmogaus, kuris ištrauktų mane iš neveikimo. Močiutė vakar verkė. Giminės susitikimas. Tiek įspūdžių, bendravimo, veiklos, visko. Bažnyčia - pats absurdiškiausias sutvertas dalykas Babtuose. Faini, įdomūs žmonės. Protėviai. Einu veikt. Labos.

2013 m. liepos 31 d., trečiadienis

Sleepy drunky one

Song pop'inu. Nesveikai rauna miegą. Gėriau tavegilį, taip, parašyta, kad migdo, bet dar nei karto taip neveikė. Dabar mirštu iš miego. Atrodo, kad nugriūsiu tuoj ant iPado nebaigus rašyti sakinio.

Myliu jį. Mūsų pokalbiai - nuostabūs. Rytoj važiuosiu pirkti gėlių dainavimo mokytojai. Eiti į pasimatymą! O taip! Man patinka tie žodžiai. Tikiuosi ryt dainavime nenulūšiu iš miego. Jau ir dabar nenulaikau galvos, tad laikau ją parėmus ant kelių. Bože moj, tai stiprus jausmas. Abu jie. Vaikštau kaip girta. Laikas apsilankyti miegų šalyje. Labanaktis!

2013 m. liepos 26 d., penktadienis

Not quiet fresh evening

Lucky days have started. Oh yes, one more egg is dead. Poor egg. He is bleeding. But it's okey, because my concert is finished yesterday and my next concert will be at the end of the week. God, damn it, i feel exciting! Why? Yes, it is because of the coffee i have drank. Oh my god and now i am scratching my hands! Damn it! Yes, alergy. Go away! There are so many other reasons i am exciting. The concert, sb, MN or my darlin... Gosh is it coffee or a milk? Hate it. And my cheeks are red. Who knows which: he is or i am more prepared for going feet to feet. I understand many things. 

Today i met one guy called Oscar Wilde. Total Oscar Wild. His mum wanted him to be born as a girl, but he born as a boy so his mum allowed his hair grow long. Yeah, he is so girly, philosopher, plastic, upstart, so on. I have noticed that guys really have their types. I analyse them. I see them as unsuitable for being my husband. I know that all girls analyse all men and decides if they are suitable for them. Natural. Although it differs how the girls look at them i mean with what aim and you know so on. Now i see some new things about myself what i haven't expected from myself, but it's not so very huge. Yesterday i saw a toad. Hideous one. And the hedgehog. My friend made it to be scared. I felt sensitive to it then.

What can i say about MN? I am interested about sb, how he reacted, what he felt, thought and so on. I am interested in his opinion, but maybe later he will tell me. If it is something unpleasant he will not say. I will wait. I don't know what MN thinks about the concerts, i don't know how he feels. If he would be like me, he wouldn't be able to say goodbye to me, but it's not bad. We would never go home in that way. 

I eat tuna at night, before sleep. It's crazy. I come home at 4am. I straighten my hair. I violate my principles. He was surprised when i accepted to his offer to tote my things. He broke his hand and he has tied a bandage. He said that it would be an absurd if he persist not to kiss me. Would you like to give me your hand? Would i like? What a question? You know darlin everything about me. No consideration. I don't know what's happening. I don't remember my activity. I have no time as in no other summer. I have a debt. I remember my dreams. Yeah, i like to think of you, but then i remember our arrears. It's difficult. I want to dance. Why can't we just go to dance lessons? Why can't we meet to enjoy the life? I will bring it up. I still haven't catched the thought of your actions. That's why i'm so lost. What's the weather in your heart? Smiling! Yeah, i remember your quiet fresh evening. I am lost in not quiet fresh evening.


2013 m. liepos 19 d., penktadienis

MN

Combino spagečiai yra nuostabūs, kai tingi ir neturi laiko gamintis. Ir tunas rytinis buvo nuostabus. Kaip seniai jo nevalgiau. Nenorėjau. Bet šį rytą jis buvo kaip tik tai - ko man reikėjo. Kaip aš myliu VŽ. Šiandien visą rytą taip galvoju. Dievinu jį. Jis nuostabus kaip tunas ir spagečiai kartu sudėjus. Jausmas stiprėja nuo myliu prie labai myliu. Jei visada ateitum pirmas ir parodytum šiltus jausmus, eitume pėda pėdon. Tada man nereikėtų svarstyti ar aš esu mažiau pasiruošusi. Gash, vakar tris kartus norėjau išrėžti "myliu!", bet neišrėžiau. Dar turiu ištaisyti šiuos du niuansus. Jei visada jis elgtųsi kaip vakar po koncerto, būtų tobula. Negaliu pamiršti kaip paklausei aš bijau tamsos ar šviesos, kaip žiūrėjom į žvaigždes ir tu mane apkabinai ir ir ir... Kaip grįžau namo penktą ryto ir mane mama pasitiko kaip saulė. Pala, VŽ jau nebėra VŽ. Reikia sugalvoti naują. Dabar jis bus MN.

2013 m. liepos 15 d., pirmadienis

Svaigals

Blem, jis nuostabiai gražus. Jis tobulas! Beveik buvo galima įsimylėti! Ir jis pirmas praleidžia pro duris! Kaip tai jaučiasi! Net norisi sakyt VŽ: apsispręsk - nori su manim būti ar ne! Neprivalau teisingai elgtis jei jaučiuosi tau nereikalinga. Negaliu patikėt, kad M taip nusiritęs. Na kodėl? Kodėl jis toks gražus ir mielas?? Toks nuostabus, bet giliai įklimpęs į alkoholizmo liūną. Tai siaubinga! Kiek daug nusiritusių žmonių. Man jo gaila, nes jis be proto mielas. Mane žavi jo rankos, ilgi pirštai. Ir ne tik. Na tikrai galiu sakyt įsimylėjau. Ir žinai ką jis pasakojo? Pasakojo kaip nusipirko 'tuos' džinsus, 'tą' megztuką ir 'tą' maikę. Džinsai ( šortai ) kainavo 130 litų, sako, kad kai nori, užsidirba daug pinigų. Toliau pasakoja kaip dabar su pusbroliu ruošiasi sutaupyti šimtą tūkstančių, o šiaip kartais užsidirba keturiastdešimt štukių ir nieko! Dirba omnitel salone šlavėju. O bož! Jis gali dirbti šlavėju?!? Keista kaip jis nesigėdija to, kai yra toks mergaitiškas. Bet blyn, kiek man visa tai sukelia emocijų! Be proto! Norėjau negražiai pasielgti su VŽ susitikdama su M. Kodėl? Tikriausiai iš pykčio. Žiauru žiauru žiauru. Jei tik M nebūtų alkoholikas, Dievas žino kur aš dėčiausi. Gavau įvairiausių pasiūlymų. Važiuoti kartu su juo į Neringą. Varyti į Sattą... "Nu šakės" tikrąja ta žodžio prasme! Wow. Apsikabinčiau jį ir nepaleisčiau, bet baisu, jis nori miego. Įsivaizduok važiuos toks girtut girtutėlis namo su dviratuku... Eh.. Bent namo grįžau prieš pirmą, o tai visada grįžtu jau ryte. Jam patika mano ištiesinti plaukai. Labai to vyliausi.. Emocijos liejasi per kraštus. Kiek visokių pasiūlymų! O kaip būtų smagu su jais visais sutikti! Būtų wow vasara. Tai ne! Ne ne ir ne! Sėdėsiu kažkokiame restorane ir dainuosiu. Apsimesiu, kad tai mane verčia būti laiminga. Bet tai netiesa! Būti laiminga mane verčia tik meilė ir gražūs santykiai, net jei tie santykiai yra su alkoholiku gražuoliu ar su mano padrūškinu medituotoju, kuris medituoja prisirūkęs žolelės. Tai yra šakės. Net neturiu ką pasakyt. O VŽ draugas su manimi elgiasi negražiai, manęs negerbia. Labai nedraugiškas. Na ir nieko, apsieisiu, tik nemėgstu kai žmonės linki blogo ar būna pikti, neša blogą energiją ir apkrečia visus tuo niekšišku virusu. Taip jau yra. Myliu gyvenimą. Tiksliau myliu maištavimą jame. Noriu maištauti. Labai maištauti. Noriu keliauti su juo į Neringą. Jis iš karto paklausė ką veiksiu kitą savaitgalį. Sakiau nežinau. Ir tai tiesa. Supratau jis nori meetint. Bet jei jis vėl ruošiasi gerti, tai ne kažką. Kaip ir sakiau, jis - nuostabus. Myliu jį. Gash. Jo smėlio spalvos megztukas ( į orandžinę ), balta maikė ir šortai ir dar ir dar! Raudoni batai. Batai panašaus stiliaus į mano. Labai panašaus. Jis turi nepriekaištingą skonį. Oh, paskęsčiau jame. Jo kūnas seksualus, jis traukia. Noriu sutikti su tais pasiūlymais. Bet ne. Aš jį taip myliu...

2013 m. liepos 12 d., penktadienis

I Love You, i love you, i love you. You look great together. I feel unhappy because of my boyfriend. The reason of my feeling is him. And i hate all the men talking about sex. I hate them. And i feel bad because of the police in the city where i live. They come each day and find something what i have done wrong. I am worried just to go to another side of the road. I just can't go for a walk! It's so ugly! I don't want to feel unhappy because of my own choice. I am worrying. Really. And i don't know how it will look to me tomorrow. I even don't know what to do! Is he started to show his real face? I am really worried about that. Net negaliu skirti laiko tam, apie ką visą laiką galvoju. Jam nepatinka tai, kas patinka man. Prie jo negaliu būti savimi. Negalim kartu domėtis mada. Daryti žaismingos fotosesijos. Nežinau ką jis sutiks, į ką atsakys kategoriškai. Jis labai audringai reaguoja į tai, kas jam nepatinka. Jaučiuosi išsunkta ir nusivylusi ir man karšta sėdėti šiame kambaryje ir mane užknisa mama savo gličiu elgesiu. Lyja. Man patinka, kad lyja. Jis toks nesuvaldomas, toks neperkandamas, toks, kuriam labiausiai rūpi jo paties nuomonė. Nežinau ar norėčiau tokio žmogaus. Kaip mano tėtis. Tokio, kuriam dzin mano nuomonė. Tokio, kuris gyvena dėl savęs ir taip bus visada. Tokio, kuris dėl manęs nelėktų. Ir žinai ką jis pasakė, kai juokavau, kad esu jam per gera? Jei būčiau blogesnė, jam nepatiktų!

2013 m. liepos 3 d., trečiadienis

God, aš taip pergyvenu dabar dėl jo... Jei ne mama. Visai neturėčiau dėl jo pergyventi, bet privalėčiau susigalvoti savo gyvenimo tikslus, kurie suktųsi kitur. Gal kokio darbo pasiieškoti reikėtų... Bet tada nematyčiau jo išvis. God, I'm lonely as a wolf. Kartais pagalvoju, žinai, gal tos merginos kur serga vėžiu yra laimingos? Gyvena besistengdamos pajusti malonumą. Gyvena tiek, kiek joms reikia gyventi. Tol, kol yra gražios, kol jomis žavisi. Kas po to? Taip, kalbu taip todėl, kad beprotiškai bijau kas bus vėliau. Turiu vieną skolą. Turėsiu atsiskaityti už mėnesio. VŽ ateinanti sesija bus dar daug labiau užkrauta ir  tikriausiai negalėsiu jo ilgai matyti. Bet dabar ne tas metas, kada gali būti draugystė. Supi*tas metas. O kas po to? Baigsiu studijas, suprasdama, kad toliau nieko negaliu veikti ir esu niekam nereikalinga? Siūlysiuosi kur nors padainuoti ir ką? Vis tiek neaišku ką aš veiksiu.

2013 m. birželio 18 d., antradienis

O, mano Rubenšteinai... Vėl atėjo vasara. Pasiilgau tavęs. Gaila dabar nesėdžiu tame nuostabiame balkone ir nežinau kada turėsiu tokią galimybę. Kaip tu gyveni? Kaip ten oras? Kada pas mus bus tikras vasariškas oras? Jau pavargau nuo tų šaltų naktų kada grįžti namo ir verti sustingusį kūną į vilnonę antklodę ir plius užsikloji su lovos užtiesalu. Mano galvoje pasivaikščiojimų vaizdai - šviesoforai, gatvės, rankos, policija, tamstos plakatas, upė, tiltai, lietus, peršlapę batai, balos, KVEPIANČIOS LIEPOS, rūkstančios žvakės. Daug visko. Bet visa tai, visa tai išsitrynę iš atminties. Džinsai. Taip lengvai lyg plunksna nuskridus kai mes atsitraukiam vienas nuo kito. Meilė. Tikra meilė tau ir gyvenimui ir tam dangui, kuris virš to balkono. Bože moj, dažysim sienas. Pilka spalva, o dangų žinoma mėlynai. Džiaugiuosi, kad viskas vyksta. Toks keistas tas gyvenimas. Tiek daug neįvykdytų norų! Įdomu ar bus laiko šią vasarą įkvėpti daugiau deguonies.. Dabar reikia daug dirbti. Bleem, kai tu laikai mane savo rankose - tame danguje, kai klausi ar man nepatinka, kai atsakau ir toliau nepaliaujamai bučiuoju. Dar niekas taip manęs nelaikė. Tu esi toks nuostabus. Ir kai nerašai, kai visada sulauki mano tokio išsiilgimo - tai talentas. Ir kartosiu tai šimtus tūkstančių kartų. Ah, noriu eiti miegoti ir jausti kaip tu mane laikai. Ir ne taip jau viskas naturally kaip gali atrodyti. Viskas yra perfect. Ar gali patikėti tuo, kas vyksta? Aš nesuprantu, tik nesistengiu. Kaip tau tai atrodo? Klausiu, nes man tai neatrodo kažkas įprasto, paprasčiausiai suprantamo. Taip man nebuvo. Rytoj chill'insiu, bet šiandien tave labai myliu. Ir ne tik šiandien. Ir žinau, kad tu man dabar tikrai neparašysi. Neparašysi "kaip gyvena, pati nuostabiausia mergina šiame pamėnulyje?" NE-PA-RA-ŠY-SI. Bet vis tiek žinau. Labanaktis.

R.

2013 m. birželio 6 d., ketvirtadienis

Balto šokolado frappè skonio

Niekada niekas nesupras mano dabartinės būsenos. (Kaip ir aš niekada nesuprasiu kito būsenos) Niekada niekam taip nesutaps tuo pačiu metu tokia pati būsena. Tuo ir įdomu gyventi, patirti, mėgautis savo pojūčiais, negali jais pilnai pasidalinti su kitais, jie supras kitaip. Na ir kas? Įsidėk vyšnią į burną ir suvalgyk! Nusispjauk ant visko. Ir tai nereiškia, kad tau nerūpi tavo aplinka. Bož, gyvenu sapnuose. Daug žmonių, pažįstamų, atitiktinumų... Šiuo metu nustojau visiems padėti. Bjauru, ar ne? Toks laikotarpis turbūt. Laukiu vasaros. Myliu vasarą. Blem, jau praėjo pavasaris! Na bet mes ir santykius išsiaiškinome! Nenustojau mylėti. Dabar galėčiau mylėti forever. (žiemą, vasarą...) Tokiu skoniu kaip balto šokolado frappè. Ir nėr jos per daug. Ne per daug artumo, mes nežaidžiam kraštutinumais. Mes tokie panašūs, kad vienas kito nestebinam. Gyveni ir tiek. Bet ar blogai? Juk sakau, nieko man ne per daug. Galbūt, taip, viskas kaip iš sapno, ne tada, kai tikiesi, bet juk lauki visada, tai ir džiaukis, kai atėjo. Jis yra Avinas pagal mėnulį. Parašyta, jog viskas klostysis gerai. Taip, netobulai, bet gerai. Ko aš noriu? Pirmoje vietoje yra individualus savęs realizavimas, o kai viskas yra gerai, gali skirti laiko sau. Nepriklausomuoliai. Jau nedaug egzaminų, jau užuodžiu Jūrmalą. Ai, žinai, geriausia negalvoti. Šiuo metu svajoju apie knygų, muzikos, pianino, kūrybos ir Anykščių balkono suderinimą. : )

2013 m. birželio 5 d., trečiadienis

Perfume

Labas, rašau lyjant lietui, kvepiant hecintams. Iš krano pasipila vanduo ant mano planšetinio. Griaudžia. Be tavęs griaudžia už lango. Neparašiau tau, nepaklausiau kaip egzaminas. Be galo jaudinuosi dėl tavo artėjančio gimtadienio. Visas kambarys apsvaigęs nuo hecintų, bijūnų ir ramunių. Myliu tave lietuje ir saulėje. Ir žinai? Dzin ką kiti pagalvos. Man patinka rožės, nes jas galiu kolekcionuoti. T.y. ilgai turėti lašelį tavęs. O ką aš tau galiu padovanoti? Save. Miegočiau pas tave ant šaltų grindų įsisupusi į patalus ir tu man grotum kol užmigčiau. Juk tai būtų beprotiška? Bet juk ir dabar yra beprotiška! Visą naktį tūnoti lauke, kaip laukinės katės, kad tik ilgiau galėtume pabūt kartu. Ir tu klausi kodėl. Klausi kodėl būtent su tavimi. Aš apie tai negalvoju. Kai buvau su tais, kurie man netiko, surasdavau kodėl nenoriu su jais būti. Tačiau neradau tinkamos priežasties nebūti su tavim. Noriu tau rūpėti.

2013 m. birželio 3 d., pirmadienis

Saldžios akimirkos

Kodėl man patinka viską apie save pasakoti? Nes tik žinant visą situaciją gali man patarti. Dažnai būnu suprasta kitaip, nei norėčiau, bet per tam tikrą laiką ateina kažkoks supratimas, žmonės pergalvoja viską daug kartų, atsiranda naujų idėjų, minčių. Dažnai net ir puikiai mane pažįstantys žmonės, gerai žinantys situaciją, man pasiūlo absoliučiai apsurdiškų sprendimų, bet dėl tų trumpų kartais nutinkančių akimirkų, kada jie mane supranta, aš jiems viską ir pasakoju. Toks akimirkos labai saldžios. Pakylėja. Lyg kitas žmogus skristų kartu su tavimi. Smagu, kai kažkas rūpinasi. For sure.

2013 m. birželio 2 d., sekmadienis

Kas buvo - pražuvo.

Ir vėl ir vėl ir vėl vėlai grįžau namo. Vakar kiek visko buvau čia prirašiusi ir viskas išsitrynė! Tas nelemtas iPad'as. Sulaužiau savo apple ausines mesdama iPad'ą ant rūbų krūvos. Atsimenu rašiau kaip grįžau. A vairuojančią pirmą kartą sustabdė policija. Jai puikiai sekėsi. Stebėjausi kaip tokiose degančiose situacijose ji sugeba elgtis tobulai, nustembu, kad ji žino kaip reikia elgtis būtinose situacijose. Keista, aš jai viską žiauriai sakau į akis ką galvoju. Gal tai lemia tie praėję trys draugystės metai. Pirmą kartą praėjus trims metams nesibaigė mano draugystė. Indas sako: "Bendrauk su vaikinu tris metus be sekso ir būsi su juo laiminga iki gyvenimo galo." Manau, kad tame yra tiesos. Gerai, kad nereikia atsisakyti bučinių, prisilietimų, apkabinimo, kitaip tai būtų neįmanoma. Įdomu, kad nors ir visi žmonės skirtingi, bet visiem būtent tinka tas trijų metų laikotarpis ir dar niekas nesugebėjo moksliškai įrodyti priešingai ir kategoriškai tai paneigti. 

Sėdėjom vakar A.J. šokolade. Gėriau gėrimą iš šokolado ir airiško likerio bei ramunėlių arbatą. O už mūsų sėdėjo toks kunigaikščio antrininkas. Dainavo visokiausias dainas ale prancūziškai, kalbėjo visomis pasaulyje esančiomis kalbomis. Padavėjas taip ir nesuprato, kad jis pasirodo girtas manipuliuojantis žmones lietuvis, kol mes jam to nepasakėm. Mąsčiau ar nuo jo negausiu į galvą, bet viskas baigėsi gerai. Kiek yra daug fainų, bendraujančių, geranoriškų žmonių! Yra! Taip pat yra ir degradų. O kai geri žmonės kovoja su piktavaliais, gėris laimi. Ir policininkas, kuris sustabdė mus važiuojančias namo buvo tikrai kultūringas ir geras...

O šiandien bent jau grįžau ne po vidurnakčio. Ryt ryte vokalo egzaminas. Susitikom galų gale su Renatu. Sužinojau daugiau apie K. Jis nepasikeitė. Kaip pasakojo, jis vis dar nusitašo kaip tapkė. Tiksliau taip visada. Pagailo merginos, su kuria jis susižadėjęs. Blem. Ir nežinau kokia mergina gali būti laiminga su geriančiu vyru. Atsiprašau, kad gvildenu šią temą. Norėčiau, kad jiems būtų viskas gerai. Renatas taip pat susiradęs kitą merginą. Iš pirmo žvilgsnio turinčią mažai siekių ir be savo nuomonės, tačiau vėliau paaiškėjo, kad ne tokia jau ji ir bloga. Svarbu, kad nepikta ir priimanti žmones tokius, kokie jie yra. Mačiau kaip Renatas bando vesti pokalbį, kad prakalbintų piktąją Au, bet jam sunkiai sekėsi. Na žodžiu, viskas, kas būna gera vieną sezoną, kitą sezoną būna visai kitaip. Ir jei vieną sezoną buvo labai labai gerai, tai kitą dažniausiai taip nebūna. Na nieko tokio, ne pasaulio pabaiga. Tik labiausiai mane liūdina viskas apie K. Gaila.

2013 m. gegužės 11 d., šeštadienis

Ir dabar negalvokit, kad pabloginsiu ką galvoju ir viską apie mane sužinosit. : ) Žinoma, skauda kojas nuo begalinio vaikščiojimo. Ramunėlių arbata sušildo. O rytoj turėsiu siekti nežinau kurį šokių levelį. Lyg eitumėm pagal kažkokią pagreitintą programą, kur jau nebesuprantu kas vyksta, nebesuprantu ką šokam, tiesiog šokam ir nors iki galo neatidirbam, mokytoja jau būna sugalvojus naują junginį ir mes jį mokomės. O čiačioj neinam į priekį, jau kurį laiką šokam tą patį dėl tų prakeiktų neišsitiesiančių kelių. Jokio progreso. Girdžiu tėvų balsus. Buvo išlėkę su sesės šeima su dviračiais. Kaip nuostabu yra tas geras oras... Visi tik džiaugiasi, stengiasi išnaudoti! O taip! Ir aš! Ir mes! Ir mes visi! Sėdim ant tauro kalno žolytės ir dainuojam: "žalia žalia!". Kai kas sako: "bet juk jis pasirinko tave!" Bet jis genijus ir vien dėl to nesinori su juo būti. Ne, ne. Pasidaro sunku. Noriu sakyti: "Ne, jis ne genijus, nutilk, tu jo nė nepažįsti..." Bet jos žodžiai skamba. Na, bet juos girdėjo tik šešios ausys, galima teigti, jog nieko nebuvo. Nežinau, ką jis galvoja. Žinau, kad mums gera kartu ir kad to bijau. Ir nenoriu taip galvoti, tai sukelia diskomfortą, bet taip išeina. Visi klausia: "kaip tu?" Sakau: "gerai", o kaip yra iš tikrųjų? Tos, kurios jį sudievina, traktuojamos kaip kvailės. Mergaitės, nustokit galvot apie užimtus vaikinus. Neatsimenu kada tiek daug bučiavausi. Taip norisi nepamiršti nei vieno judesio, viską gerai įsiminti. Dabar dėl nieko nesijaučiu kalta. Viskas taip, kaip jaučiu, kad turi būti.

2013 m. balandžio 13 d., šeštadienis

Finger steps

Wau, mielieji, išgėriau kavos ir atsivėrė toks gėris! Tikra narkomanė! Bet juk tai nerealu patirti kartais savo gyvenime! Kaip kažkada P sakė "o man patikdavai, kai išgerdavai kavos!". Aaaaah! Karamelinė makiato moliniame puodelyje. Dabar sliurbiu vandenį iš didelio stiklinio grafino. T.y. Sloiniko. : ) geras geras ir gerulis jausmas! Tiek nuotykių! Keliavau apžiūrėti, susipažinti su senais pianinais Lietuvoje. Tai taip įdomu! Tai kaip pajusti, paliesti savo pirštais žmonių raidą ir istoriją. Atsisėdi prie seno, įspūdingos formos pianino ir girdi vaikštančius pro šalį žmones, girdi kažkokius garsus, kažkokią praeities aplinką, viskas taip pro rūką, nenuosekliai, bet paslaptingai. Tai nėra gera ar bloga energija, tai - mišinys visų energijų, nuotaikų, tai - kaip kažkoks šurmulys, panašus į mezzo piano chaosą. Toks žinai - ne per tylus ir ne per garsus, pagal pajautimą, neerzinantis ir nekliudantis harmonijos. Tai - kaip natūralus upės tekėjimas, tam tikras srautas. Lyg matai kažkokias vizijas bet iš tiesų nieko konkretaus. Kai sapnuoji ir atrodo, kad sapnuoji kažką didingo, tačiau neatsimeni nieko, išskyrus to didumo jausmą. Retorinis klausimas: "Ar sugebėsiu šiandien užmigti kai mano galva yra paveikta tiek daug pastarųjų nuotykių bei karamelizuoto kofeino?". Nobody knows. Ar šiais laikais jau nebesugebu apsieiti be angliškų žodžių intarpo? Ar tinkamai negerbiu savo kalbos? Atsakymas: kalba, judesiai - viskas yra kaip improvizacija, kaip atskirų detalių sudėstymas įvairiausia tvarka. Juk viskas, ką sugalvojame yra ne mūsų idėjos, tik tas mintis sudedame kokia nors nebūtinai įprasta tvarka - kiekvienas taip, kaip suvirškina jo pilkosios ląstelės. Taigi, kad improvizacija būtų įdomi ir nemonotoniška, kad kiti jos klausytų ar ja domėtųsi, ji turi nuolat stebinti savo naujais elementais, motyvais. Visu tuo noriu pasakyti, jog kuo daugiau elementų ar motyvų naudojame (geriausiai į savo kalbą sudėti kuo daugiau "įvairenybių"), tuo kalba tampa įdomesnė, labiau atkreipianti dėmesį, žaismingesnė, o tuo pačiu ir pozityvesnė bei daranti didesnį poveikį. Taigi kalbant ar rašant lietuvių kalba, galime įterpti kitose kalbose egzistuojančių frazių, akcentų, posakių, garsų, gestų, veido mimikų ir pan. ir visa tai, mano nuomone, yra teigiama! Kas mane taip įkvėpė? Kaip jau ir sakiau, visų pirma - kava, taip pat ir bendravimas su Au. Kiek šimtų metų to nebuvo! Jau maniau, kad mūsų draugystė yra žlugusi! ŽLU GU SI! Bet šįvakar, kaip senais senais laikais! Šį vakarą įvyko kažkas labai stebuklingo! Mes galėjom kalbėtis taip, kaip jau ilgą laiką negalėjom kalbėtis! Atsidūstu atgaiva. Rėkiu mintyse: "Kažkas tookio!". Mes ėjom viena kitai įsikibusios į parankę. Koks geras jausmas kalbėtis ir taip priimti viena kitą, nes esam pažįstamos jau tiek metų ir tai taip jaučiasi. Toks švarus jausmas. Kalbi ir nesiparini ir nekompleksuoji ir pažįsti viena kitą ir nereikia nieko sakyti, gilintis į pašalinius dalykus, į manieras, nereikia stebėtis kurios nors išsišokančiu elgesiu ar pykti dėl jo, jokio diskomforto, tiesiog mind to mind. Ir dar tas jausmas, kad gali kažkam padėti ar išsakyti savo mintis tuo klausimu, dėl kurio ji/jis negali nusiraminti! Oh, pradedu tikėti, įgyvendinti ir gyventi Marc Ducret žodžiais, su kuriuo mačiausi šios savaitės masterclass'e. Tas masterclass'as man paliko daug minčių pasvarstymui, tik niekaip neturėjau laiko tam ir nebuvau tikra ar tai, ką jis sakė yra tikroji tiesa, bet vis labiau ir labiau manau, kad jis teisus ir jo požiūris man padės gyvenime. Džiaugiuosi! Daugiau tokių masterclass'ų! Taip noriu bendrauti! Ieškoti! Atrasti naujų - šviežių minčių, idėjų, filosofijų ir išgirsti kitų autoritetingų muzikantų patirčių! Labai šauniai be to gavosi šį semestrą - dėl masterclass'ų nepraleidau paskaitų ir dar spėjau sudalyvauti - tai gerai, nes nieko nepraradau ir gausiu papildomų taškų. Štai kaip aš gyvenu. Nuo šokių iki šokių, nuo vieno sekmadienio iki kito, nuo vieno egzamino iki kito. Viską parašiau kaip išėjo, rezultatų dar nežinau, bet nemanau, kad juos sužinojus save dėl kažko kaltinsiu. Gerai, nes baigėsi sesija. Bet malonieji laikai ateis, kai bus vasara, bus šilta, švies saulytė, galėsim kiurksoti katedros aikštėje arba basomis bėgioti ant šlapio jūros išglostyto smėlio, valgyti ledus, skaityti knygas, mėgautis švelniu vėjeliu ir daugiau nieko neveikti, būti su šeima, o galbūt apie savaitę atsiskirti kaip budistei Anykščių balkone ir chill'inti, medituoti, analizuoti knygas, klausyti endorfinus išskiriančią muziką bei pasinerti į spalvingą dangaus akvarelę.

Laukų gėlė

2013 m. vasario 22 d., penktadienis

2013-02-22

Žmogus valgo knygas, valgo savo mokytojus, žavisi jais ir tobulai atspindi šviesą: visi aplink jį žino, kad jis jogas, kad jis sveikuolis, kad jis praktikuoja, kad jis šaunuolis. Visi stovi aplink ir negali akių atitraukti nuo jo. Kaip į mėnulį danguje, jis juk traukia dėmesį, negali jo nematyti ir taip norisi ilgiau tai tęsti...

Kas yra tas, šalia kurio išaušta diena ir dingsta tamsa? Kas yra tas, kurį norisi atspindėti, t.y. būti panašiu į jį? Kas yra tas, kuriam nebereikia šaltinio, kuris pats yra visko šaltinis?

Skaitau A atsiųstą tekstuką apie žmogaus dvasios evoliuciją "Žmogus valgo knygas, valgo savo mokytojus, žavisi jais ir tobulai atspindi šviesą"

2013 m. vasario 14 d., ketvirtadienis

Valentino diena

Niekas manęs nemyli. Tokia ta visa diena - atsikeli ir visą dieną nuo paties ryto kažko tikiesi, įsivaizduoji kaip "bus". Išsipustai, nueini į paskaitas, grįžti namo, visą dieną dairaisi, žiūri pro langą pernelyg dažnai žvilgčioji į telefoną ir tikriniesi ar niekas tavęs neprisiminė. Paskambinau dviems žmonėms, parašiau vienai draugei ir nieko. O dar ta mamos žinutė: "Ką La apie Valentinkę sako tau? Mane tai tėtis vedasi į Aną Kareniną." Po to grįžta, sako: "Kodėl neklausi kaip filmas?". Sakau: "Geras, ane?". Mama stipriai užmerkia spindinčias akis ir su šypsena linksi galvą. Aš kepiau picą. Jau labai seniai planavau tai padaryti. Pagaliau. Juk reikėjo kažką prasmingo nuveikti tokią dieną. Ypač gerai kuo daugiau veiklos, užsimiršta nepilnavertiškumo ir nusivylimo jausmas. Taip ir nesulaukiau visą dieną nieko, bet jaučiuosi normaliai. Keršiju La, sekasi neblogai ir tai man suteikia gerą jausmą. Bent tiek. O kai pagalvoji, jei jam ilgai nerodysiu dėmesio, jis kažkada supras, jog su manim buvo gerai, bet ir jis pats dabar man keršija, tik apsimeta geručiu. Nesistengia jis dėl manęs net jei būčiau tik draugė. Tai jo pasirinkimas, o kiekvienas pasirinkimas turi savo pasekmes. Na, o dėmesio šiandien nesulaukiau iš nieko, tiek to.

Ryte rašiau:
"Žinai? Mes dar jiems visiems neįrodėm kokios esam, neparodėm savo stiliuko, neparodėm, kad o mes darome taip! Dažniau stovėjom patyliukais kamputyje ir neišleidom nei žodžio, kai kitų taisyklės mums rėžė akis ir neparodėm kokios esam tikros tuo, kuo tikim, kaip mums atrodo yra tinkama elgtis. Bet gal tie, kuriems reikia, pamato ir be paaiškinimų? Kodėl aš kiekvieną dieną kovoju dėl savo vertybių, požiūrio, dėl savo vietos pasaulyje? Ar tai reiškia, kad pati savim per mažai tikiu? Kitaip juk nereikėtų stengtis kitiems įtikti, mane laikytų mano stiprus požiūris ir tada ne kas kitas, o kiti stengtųsi įtikti man. Žinai kas pastarosiomis dienomis man kelia ūpą? Tavo žodžiai. Atitrūkus nuo tavęs aš kartais pamirštu save ir atitrūkstu nuo savęs. Tavo žodžiai patvirtina tai, kuo man svarbu tikėti. Gyvybiškai svarbu. Aš netgi pamiršau viską vertinti pagal savo gilius įsitikinimus. Galvoju: "O kaip tai atrodo kitiems?" Pagal tai ir reaguoju. Dieve, kaip tai galėjo atsitikti? Pamiršau, jog turiu stipriai išreikštą požiūrį, reiškia pamiršau save. Nebegaliu taip, turiu prisiminti kas esu."

Gražūs balionai šiandien buvo pardavinėjami gedimino prospekte. Vieną bėgantį žmogelį su tokiu balionu prigavau, labai linksma buvo matyti kaip jis lekia, o su juo kartu skrieja ir tas balionėlis! : )

P.S. O šiandien išnagrinėjau La ir jo draugo facebook'ą. Supratau, kad La draugas yra jo autoritetas, jog La neturi savo nuomonės, nes jo nuomonnė yra jo draugo nuomonė ir net nebeįdomu kai jie abu vienodi. Man nepatinka nei vienas, nors anksčiau maniau, kad jo draugas daro įspūdį. Jis turi prestižinius duomenis išorėje - mokėsi Vilniaus Licėjuje, atrodo stilingas, turintis savo nuomonę, bendraujantis su krūčiausiais bachūriukais... Supratau, kad viskas, kuo La žavisi, žavisi jo draugas ir jo draugas yra to pradininkas. Nieko nuostabaus, bet tai dar labiau suprastino mano nuomonę apie La. Maniau, kad jis sugalvojo kaip išsiskirti iš kitų, tačiau jis tik priskyrė savo draugo nuomonę sau. Supratau kodėl jis jaučiasi toks užtikrintas savo požiūriu ir nuomone, o visa tai dėl to, jog tai jo autoriteto nuomonė ir jis La dėl tos nuomonės visada palaikytų. Pagaliau radau tai, ko ieškojau. O muzika kur jie vienas kitam deda ant sienos tai sorry. Neturi jie labai išpuoselėto skonio. Abu dirbtinoki, vienas kitą vadina"seni, seniuk"... "Originalu"

2013 m. vasario 12 d., antradienis

2013-02-13

Tu man rakštis subinėj,
Mano rūgštys gerklėj...
Jau toks pyktis viduje, kad atrodo nežinau ką padaryčiau.
Verdu grikius ir siuntu.
Na kiek daug sau leidžia kai kurie žmonės...
Jis taip suskėlė, kad aš be žado - nežinau nei ką daryti, nei ką sakyti ir vis dar negaliu atsigauti. Agresija.
Jis taip nemoka vertinti to, ką turi... O šis bruožas dabar daug kam būdingas ir tai man neduoda ramybės.
Ryte atsikėlus man silpna, tikriausiai nuo miego trūkumo, bet pasižadėjau lankyti paskaitas. Taip seniai mačiau A, taip noriu pamatyti, ji asocijuojasi su vasara, žole, ant kurios mes darom jogą, su visai kitu požiūriu, nuo kurio man darosi lengviau, aš grimstu į grožinės literatūros romano puslapius ir tokia būsena tarp dzin ir žinojimo, jog kitų gyvenimuose vis tiek laikas nestovi ir mūsų laukia įvairūs darbai. Atsisėdi ir medituoji: "o, kad šiame pasaulyje nebūtų Gimbutienės...om..." Bet net ir jai išnykus vis tiek nėra gerai. Dabar norėčiau, kad La niekada ir nebūtų buvusio mano gyvenime. Om.
Einu į paskaitas, tikiuosi pirma praeis greitai, nes jos labai nenoriu.
l.g.

2013 m. vasario 9 d., šeštadienis

Žiema

What I gotta tell? That was big. Tikras plotas, tikros šiukšlės, tikras jam'as, tikras bendravimas, tikras tvarkymasis, tikri pusryčiai, tikra kava su tikru šokoladu, tikri vaistai nuo rūgščių - PADEDANTYS!!!!! Tikras natural feisas! Apie La išsiaišinau pakankamai ir dar daugiau! Tikras tikras tikras. Oh tas jam'inimas su Marium ir La, Mamontovo dainos... Tikras jam'as! Kai ryte atsikeli ir pirma mintis: "Noriu grot!!", kai šeimyniškai kažkas pagamina visiem omletą be paprikų ir kitų nemėgstamų ingridientų! Kai miegam 5-ias valandas, o jautiesi lyg būtum miegojęs devynias ir visi šelmiški bajeriukai, tvarkymasis koks turi būt! Kai išeini į lauką pro angelą su kosmonauto ausim kur vakar parodė pro balkoną ir visai nešalta, nors žiema. Eini sotus, atsigėręs, pakankamai blaivus, emociškai harmoningas ir nenusimeni, jog reikės nusivalyti mašinos stogą. Kai vis dar jauti mažą kartėlį, bet žinai, kad ištversi ir ta harmonija nuteikia, jog norėtum daryti viską ir nesijaudini darydamas nieko. Kai rašai ir dzin, liejasi laisvai, kai nesiparini dėl tėvų ar ko nors kito. Kai nesivargini visiem iš eilės skambinti ir pasakoti kaip buvo, nes nori dalelę pasilikti ir sau. Kai gali pasilikti sau ir to užtenka!

Sužinojau apie Ma. Ir dėl visko įsitikinau, jog yra gerai, kai žinai, kad nesiveržia su tavim ir tau nereikia. Kai Ma apibūdina geriau nei sugebėtum apibūdinti pati ir nebereikia ieškoti žodžių, lyg kažkas tyliai pakuždėtų į ausį tai, ko ieškojai.

Kai L nebesipriešina ir nebegadina nei vakaro nei ryto ir žinau, kad nebegadins jau ir būsimo laiko, kai ji leidžia jam'int man ir dar kartą nesipriešina. Kai klausia patarimo eilinį kartą, bet šį kartą klauso nuoširdžiau, kai ji ruošiasi atlikti Alos Pugačiovos dainą ir aš jaučiuosi ramiau. Tai yra kažkas. Ruošiuosi pasiruošti pristatyti "Utopiją". Ir dzin jei niekas nenori skaityti ką rašau, nesvarbu. Noriu tos harmonijos forever. Baisus tas žodis. Kai tikrai žinai, jo nereikia. Aš teisi? Gerai, yra gerai.

l.g.

2013 m. vasario 1 d., penktadienis

"And if I broke your heart last night it's because I love you most of all." Valso ritmu. Šokis / daina - nesvarbu. Atsiprašau, jog mano tėtis toks įkyrus. Šiandien buvo didinga. Didingas vakaras.

2013 m. sausio 22 d., antradienis

Write it

Kaip sunku pradėti rašyti po ilgo laiko... O norisi, visą laiką norisi rašyti, tik ne bet ką! Tam reikia įkvėpimo! O jo semiuosi iš papildomų šaltinių, naujos informacijos, naujų potyrių. Sesijos metu sunkiai sekasi viską suspėti. O turėjau minčių! Bet viską pamiršau, nes neturėjau laiko užsirašyti. Praeitą savaitę buvau pradėjusi rašyti vieną įrašą. Ir kur jis pradingo? Klauskite mano iPad'o. Gaila, jis nekalba. Šiknius.

Tą įrašą rašiau mirkdama vonioje. Tikriausiai apie tai, koks tas dvidešimt pirmas amžius - jau net ir vonios kambaryje iPad'as guli sau ir spigina gražuolis, žiūri kaip prausiuosi - visai be privatumo! Kaip rašė v.p. "tik pagalvoji, parašai ir lyg visiem pakuždi tyliai į ausį ką pagalvojai". Ir tie visi filmai žiūrėti prieš dvi savaites - "The Fountain" , "Debesų žemėlapis" , "Mr Nobody" verčia mane įsivaizduoti koks bus dvidešimt antras amžius. Technologic... Šiandien skaičiau straipsnį, kuriame buvo parašytos kainos, atveriančios realias galimybes apsigyventi Marse. Jau nebetoli iki to, kai filmai taps realybe ir realybė kartu su virtualiu pasauliu susilies į vieną. Geriausi ateinančio amžiaus gyvenimą nusakantys žodžiai: "buy it, use it, break it, fix it, trash it, change it, mail - upgrade it, charge it, point it, zoom it, press it, snap it, work it, quick - erase it, write it, cut it, paste it, save it, load it, check it, quick - rewrite it, plug it, play it, burn it, rip it, drag and drop it, zip - unzip it, lock it, fill it, call it, find it, view it, code it, jam - unlock it, surf it, scroll it, pause it, click it, cross it, crack it, switch - update it, name it, rate it, tune it, print it, scan it, send it, fax - rename it, touch it, bring it, pay it, watch it, turn it, leave it, start - format it." Apie visa tai pagalvojau vien todėl, kad girdėjau jau ne vieną pasakojimą kaip žmogeliai negali ramiai nueiti į tualetą, nešasi Sims'us ir iPhone'ą kartu su savimi. O kuo aš blogesnė? Kad žinotumėt, koks man malonumas yra atsikelti ryte ir jei nėra nieko namuose, pasiimti iPad'ą į vonios kambarį ir besivalant dantis tūsint, kratytis kaip rokerei/beprotei pagal d.r. ar kieno nors kito dainas! Labai rekomenduoju! Pakelia tonusą! : )

l.g.

būtent tai, apie ką visą laiką kalbėjo mano vidus

http://m.youtube.com/watch?v=IB-7rPT5Dk8