Valentino diena

Niekas manęs nemyli. Tokia ta visa diena - atsikeli ir visą dieną nuo paties ryto kažko tikiesi, įsivaizduoji kaip "bus". Išsipustai, nueini į paskaitas, grįžti namo, visą dieną dairaisi, žiūri pro langą pernelyg dažnai žvilgčioji į telefoną ir tikriniesi ar niekas tavęs neprisiminė. Paskambinau dviems žmonėms, parašiau vienai draugei ir nieko. O dar ta mamos žinutė: "Ką La apie Valentinkę sako tau? Mane tai tėtis vedasi į Aną Kareniną." Po to grįžta, sako: "Kodėl neklausi kaip filmas?". Sakau: "Geras, ane?". Mama stipriai užmerkia spindinčias akis ir su šypsena linksi galvą. Aš kepiau picą. Jau labai seniai planavau tai padaryti. Pagaliau. Juk reikėjo kažką prasmingo nuveikti tokią dieną. Ypač gerai kuo daugiau veiklos, užsimiršta nepilnavertiškumo ir nusivylimo jausmas. Taip ir nesulaukiau visą dieną nieko, bet jaučiuosi normaliai. Keršiju La, sekasi neblogai ir tai man suteikia gerą jausmą. Bent tiek. O kai pagalvoji, jei jam ilgai nerodysiu dėmesio, jis kažkada supras, jog su manim buvo gerai, bet ir jis pats dabar man keršija, tik apsimeta geručiu. Nesistengia jis dėl manęs net jei būčiau tik draugė. Tai jo pasirinkimas, o kiekvienas pasirinkimas turi savo pasekmes. Na, o dėmesio šiandien nesulaukiau iš nieko, tiek to.

Ryte rašiau:
"Žinai? Mes dar jiems visiems neįrodėm kokios esam, neparodėm savo stiliuko, neparodėm, kad o mes darome taip! Dažniau stovėjom patyliukais kamputyje ir neišleidom nei žodžio, kai kitų taisyklės mums rėžė akis ir neparodėm kokios esam tikros tuo, kuo tikim, kaip mums atrodo yra tinkama elgtis. Bet gal tie, kuriems reikia, pamato ir be paaiškinimų? Kodėl aš kiekvieną dieną kovoju dėl savo vertybių, požiūrio, dėl savo vietos pasaulyje? Ar tai reiškia, kad pati savim per mažai tikiu? Kitaip juk nereikėtų stengtis kitiems įtikti, mane laikytų mano stiprus požiūris ir tada ne kas kitas, o kiti stengtųsi įtikti man. Žinai kas pastarosiomis dienomis man kelia ūpą? Tavo žodžiai. Atitrūkus nuo tavęs aš kartais pamirštu save ir atitrūkstu nuo savęs. Tavo žodžiai patvirtina tai, kuo man svarbu tikėti. Gyvybiškai svarbu. Aš netgi pamiršau viską vertinti pagal savo gilius įsitikinimus. Galvoju: "O kaip tai atrodo kitiems?" Pagal tai ir reaguoju. Dieve, kaip tai galėjo atsitikti? Pamiršau, jog turiu stipriai išreikštą požiūrį, reiškia pamiršau save. Nebegaliu taip, turiu prisiminti kas esu."

Gražūs balionai šiandien buvo pardavinėjami gedimino prospekte. Vieną bėgantį žmogelį su tokiu balionu prigavau, labai linksma buvo matyti kaip jis lekia, o su juo kartu skrieja ir tas balionėlis! : )

P.S. O šiandien išnagrinėjau La ir jo draugo facebook'ą. Supratau, kad La draugas yra jo autoritetas, jog La neturi savo nuomonės, nes jo nuomonnė yra jo draugo nuomonė ir net nebeįdomu kai jie abu vienodi. Man nepatinka nei vienas, nors anksčiau maniau, kad jo draugas daro įspūdį. Jis turi prestižinius duomenis išorėje - mokėsi Vilniaus Licėjuje, atrodo stilingas, turintis savo nuomonę, bendraujantis su krūčiausiais bachūriukais... Supratau, kad viskas, kuo La žavisi, žavisi jo draugas ir jo draugas yra to pradininkas. Nieko nuostabaus, bet tai dar labiau suprastino mano nuomonę apie La. Maniau, kad jis sugalvojo kaip išsiskirti iš kitų, tačiau jis tik priskyrė savo draugo nuomonę sau. Supratau kodėl jis jaučiasi toks užtikrintas savo požiūriu ir nuomone, o visa tai dėl to, jog tai jo autoriteto nuomonė ir jis La dėl tos nuomonės visada palaikytų. Pagaliau radau tai, ko ieškojau. O muzika kur jie vienas kitam deda ant sienos tai sorry. Neturi jie labai išpuoselėto skonio. Abu dirbtinoki, vienas kitą vadina"seni, seniuk"... "Originalu"