Buvau Anykščiuose penkias dienas. Laikas prabėgo labai greitai. Sužinojau, kad įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Džiaugiuosi. Rytoj eisiu pasirašyti sutarties. Baisu, studijos prasidės labai greitai. (už mėnesio) Viskas nauja: žmonės, aplinka, krikštynos, atmosfera ir t.t. Sukasi galva.

Žiūrėjau filmą "Skrydis virš gegutės lizdo". Visai man jis nepasirodė žiaurus ar toks, kokio negalėčiau žiūrėti antrą kartą. Šiek tiek primena "Prieš pakratant kojas". Rekomenduoju ir vertinčiau 9/10 balų. Taip pat žiūrėjau "Good Will Hunting". Nesuprantu kodėl šis filmas tiek mažai išreklamuotas, nes jis tikrai įdomus ir labai geras. Man jis šiek tiek primena "Drugio efektą", "Eternal sunshine of the spotless mind", nors gal jis ir nepanašus, nes jame nėra tokių efektų, kaip šiuose filmuose. Taip pat vertinu 9/10, nes jis truputį nuspėjamas.

po išleistuvių

Rūbų ieškojimas per visas parduotuves iš eilės, du apsilankymai pas ne savo kirpėją (mano kirpėja pačiu netinkamiausiu laiku susirgo angina), kosmetologės, visažistės aplankymas ir dar manikiūras. Štai kiek visko vien dėl IŠLEISTUVIŲ. Iš išleistuvių grįžau namo be emocijų. Pakalbėjusi su P, supratau, kad mano išleistuvės buvo neblogos, bet manau galėjo būti ir geresnės.

Praeitą šeštadienį su A miegojom Šile ant stogo palapinėje ir žiūrėjom filmą "The Help". Filmas per daug neypatingas. Pasivaikščiojau statybose - ilgai ieškojau lempos. Įspūdingiausia man buvo kai grįžinėjau iš lauko į vidų ir bandžiau uždaryti duris. Kažkas kliudė ir negalėjau jų uždaryti. Kažkas minkšto. Pagalvojau: "būtų kvaila, jei tai būtų varlė". Kažkas rudo. Gal koks lapas? Pabandžiau įsižiūrėti ir pamačiau rudą varlę. Aš prispaudžiau su durimis varlę! Tai buvo bjauru. Taigi, duris pavedžiau uždaryti A. Dar dabar akyse tebematau tą varlę ir jos akis. : D (Atleiskite, kad tai pasakoju)

Po išleistuvių gavau Ipad'ą. Tai daiktas iš sąrašo, kurį gavus būčiau nuoširdžiai apsidžiaugusi. Džiaugtis buvo ko, o dabar turiu ką veikti. Nesėdžiu visą dieną prie Ipad'o, bet smagu jį turėti ypač ten, kur yra belaidis nemokamas internetas.

Kitą savaitę išvažiuoju pailsėti nuo didmiesčio gyvenimo. :) Reikia bent trumpam pakeisti aplinką. Netgi nuo džiazo reikia pailsėti truputį, nes atrodo, kad tik juo ir tebegyvenu. iki! ;)

Woody Allen

Norėčiau, kad viskas būtų kaip filmuose. Sugalvoji viską taip, kaip nori ir taip gyveni. Negaliu atsigrožėti Woody Allen filmų išbaigtumu, nuotaika, muzika, žaismingomis mintimis. Filmą "Crimes and Misdemeanors" vertinčiau šešetu, bet šis įvertinimas neišreikštų kaip nenorėdama įsimylėjau Woody Allen, kaip norėčiau gyventi jo filmuose ir kad jie niekada nesibaigtų. Jo filmai - kaip realybė - ne visada malonūs, pilni išgyvenimų, jausmo, kad neturi kur pasidėti (artimas jausmas), tačiau pabaiga atperka viską. Ji pozityvi, tačiau su ironija. Taip pat kaip ir gyvenimas yra ironiškas. (ir jo žvilgsnis toks pat)

Šukės

  Nerašiau jau labai seniai. Dabar man labai sunkus metas. Sunku save sukontroliuoti, kad ką nors darydama staiga neprapliupčiau verkti. Mano gyvenime atsiveria kiaurymės. Negaliu galvoti. Mano galva visą laiką įtemptai dirba ir visą dieną jaučiuosi pavargusi ne dėl fizinio, o protinio darbo, piktai reaguoju į dirgiklius. Tai ne mokslai, o mąstymas apie gyvenimą. Visą savo gyvenimą nešiojau rožinius akinius. Galvojau, kad gyvenimas būna tobulas ir kad viskas jame sudėliota tobulai, viskas apgalvota. Pradedu suprasti, jog taip nėra ir man sunku tuo patikėti. Tai kaip trauma. Visą gyvenimą maniau, kad yra vienaip, o dabar vis labiau ir labiau aiškėja, kad yra kitaip. Visada maniau, kad gyvenimas yra panašus į pasaką, kad viskas visada baigiasi gerai, bet dabar pradedu tuo abejoti. Dėl viso to kaltinu tik vieną žmogų. Tas žmogus sudaužė mano rožinius akinius nesuklijuojamai ir dar vaidina niekuo nenusikaltusį. Negaliu patikėti, kad tai, kas man buvo šventa, dabar yra niekinama, daužoma ir trankoma per visas puses. Negaliu patikėti, kad taip buvo galima išdrįsti (ypač tam, kuris man visą gyvenimą buvo pavyzdys ir kuriam jaučiau pagarbą). Pažeista mano moralė, mano gyvenimo prasmės supratimas, pažeista viskas. Jaučiuosi siaubingai. Niekada nemaniau, kad taip gali nutikti "MAN". Dabar man tikra trauma ir esu bejėgė kažką pakeisti. Dar niekada manęs taip niekas nebuvo pažeidęs iš esmės. Tai gniuždo mane, bet manau, kad kad ir kas benutiktų, manęs sugniuždyti iki galo neįmanoma. Tikriausiai man siunčiami sunkūs išbandymai, kad užgrūdintų mane, nes daug ką galiu ištverti. Bet negaliu, negaliu atsistebėti kaip yra įmanoma tai, kas yra. Atrodo, kad suaugus sužinai vis daugiau nemalonių dalykų apie gyvenimą. Bet jei ne visa tai, nežinau ar būčiau kada supratusi tai, ką supratau dabar: aš būsiu laiminga tik tada, kai bus laiminga mano mama. Niekada taip nebūčiau pagalvojus, bet dabar tai yra mano esmė. Pajutau tai labai stipriai.

  Jaučiuosi blogai kiekvieną dieną, nieko nenoriu, noriu pabėgti iš šio gyvenimo, noriu būti niekada negimus, noriu būti kvaila ir nieko nesuprasti. Kiekviename žingsnyje bijau apsiverkti, kad savo jausmų neparodyčiau mamai ir jos tuo neužkrėsčiau. Noriu, kad ji gerai jaustųsi. Turėčiau ją linksminti, galvoti veiklą, padėti, smagiai bendrauti su ja, bet neįstengiu daryti nieko. Pykstu iš karto, kai ji tik per daug reiškiasi, vietoj to, kad rodyčiau jai daugiau dėmesio. Man reikia pabūti vienai, išsiverkti, kažkokiu būdu išspręsti problemą, net jei į vieną ar į kitą pusę, bet reikia, kad visa tai baigtųsi.

  Mano dienos būtų kaip gedulas. Gedulas tobulo ir rožinio gyvenimo, tikėjimo ir vilties gedulas, tačiau nuo ryto iki vakaro esu priversta bendrauti su mama. Kartais užsimirštu, stengiuosi jai nieko neparodyti, tačiau ji žino, kad kažkas yra ne taip, bando iš manęs visko išklausti, bet aš jau nebežinau ką man daryti. Vis tiek visa tai kažkaip kažkada pabaigsiu. Jei ne viena, tai su kieno nors pagalba.

  Pagaliau J man atsiuntė pirmą įrašą. Parašė, kad parašyčiau pastabas. Pagal viską jų neturėtų būti. Jaučiuosi nesmagiai, kad nuolat randu prie ko prikibti ir kad man kažkuo neįtinka perfekcionisto darbas. Žinoma, iš kitos pusės pažiūrėjus gerai, kad tame kažką suprantu. Bet kokiu atveju man nepatogu "netaktiška" sakyti priekaištus mažai pažįstamam žmogui, nors man nesunku jų sakyti tik savo mamai. Visiem kitiem dažniausiai nepasakau visko ką galvoju.

  Šiandien man turėjo būti pamoka pas Rositą Čivilytę. Ryte atsikėlus jai parašiau žinutę klausdama ar reikia kažką atsinešti į pamoką, o ji man atrašė, kad gerai, jog jai parašiau, nes šiandien ji išvažiuoja savaitei prie jūros. Atrodo, jog man niekada nebebus normalios dainavimo pamokos. Jau atsibodo nieko prasmingo neveikti. Tiek naujienų.

My favorite things

Finalas

Automobilio laikrodis rodė 00:20. Pagalvojau visai anksti... Įprastinis mano grįžimo namo laikas. Visi miega. Šviesos išjungtos. Įsijungiu lempą prie kompiuterio. Labas, grįžau, kas naujo? Nieko? Na va, čia Ispanija laimėjo čempionatą, Torres'as įmušė vieną įvartį, spiegiau/spiegėm per visą kavinę, klausiausi keiksmažodžių fono, parvežiau keistuolius namo...

***

Dabar tikriausiai esu vienintelė, kuri sėdi prie facebook'o ir įkėlinėja nuotraukas. Dabar yra 03:22. Labanaktis.