Nusivylusios namų šeimininkės

O mes vienos,
Nusivylusios namų šeimininkės,
Plėšom salotų lapus į bliūdą,
Liedamos pyktį ir skausmą,
Ir pjaustom agurkus stambiom dalim,
Kad dantys liežuviui šokant valsą
Turėtų ko į taktą ploti.
O taip kutena kam
Į kaklą ar į petį
Įleisti geluonis nors vieną naktį.
Bet ką jau,
Juk ne viena kitą,
Kankinti noras šitaip ima.
Geriau užkaiskime keptuvę.

Vištieną guldom į džekuzi
Receptas toks turėtų būti,
Turškenasi citrinos vonioje,
Garuoja turkiškoje pirtyje.
O mes nelaukdamos darbuojamės.
Viena tarkuoja sūrį,
Kita pro langą žiūri.
Dainuoja apie trečią brolį Joną,
Kuris čia niekad neatjoja,
Kabina medų iš stiklainio,
Juk reikia bent kurio saldainio,
Bet netikėtai randa vyno.
Ir kaip kitaip jei jau be vyro?
Padaro puotą superinę,
Ir kalba žodžių sutartinę.
Tada ateina metas jau miegot
Ir nebėra jau ką daugiau galvot,
Išsiskiria draugutės mielos
Ir vėl kaip visad lieka vienos.

Ir taip žinai, mieloji drauge, kartais norisi pabėgti toli nuo namų. Į ašramą. Kodėl? Norisi pabėgti nuo visų, nuo savęs, nuo tų, kuriuos labiausiai myliu. Kai pradedu spausti save iš vidaus taip, jog atrodo ištrykšiu kaip tik citrina tesugeba ištrykšti. Kai tampa sunku gyventi čia. Sunku realizuoti save. Kai kankini pats save ir nori, kad tai baigtųsi. Kai nematai galo. O atsitokėjęs supranti, jog tai ne tavo artimieji dėl visko kalti. Jog jie gyvena ne dėl to, kad ant šios žemės esi tu. "Tiktai tavyje pasaulį gydanti šviesa" - sudainavo A.M.

"Aš esu tai, ko ieškai ir ką randi. Aš esu gabalėliai, kuriuos dabar renki." Atiduodu tau savo sparnus. Jų vertė labai santykinė. Atiduodu tau savo sparnus. Tai tik mano problema. O tu daryk kaip išmanai, kaip tau geriausia. Net jei nemylėtum mano plunksnų, aš vis tiek nesigailėčiau tau jų davusi. Niekam kitam. Ir niekad nesuabejok ar esi vertas jas priimti. Tiesiog taip yra. Gali svaičioti, žavėti kitas gulbes savo išmintimi. Tai tavo prigimtis. Na ir kas? Gausi tai, ko esi vertas. Net jei ir manai, kad narkomanams reikia suteikti šansą. Net jei nesupranti, kad dėl to nepykstu, kad neprieštarauju tavo nuomonei. Net jei ir negaliu nustoti kartojusi kaip tave myliu ir visą laiką tavęs pavydžiu. Net jei tu nesuteiki šanso man rasti tikrų priežasčių pavydui. Vis tiek tu tai gausi.

Kartais nekenčiu savęs. Nenorėčiau, kad taip būtų. Savigrauža. Lyg būčiau iš tiesų padarius kažką blogo. O užtenka ir smulkmenų. Net nors ir kiti sugeba ištverti mano klaidas.

More power, less sleep

Šeštadienio rytas. Penkiolika valandų. Miegu su meškiuku ir beprotiškai noriu valgyti spagečių. Reikia suharmonizuoti tris kūrinius ir pasiruošti harmonijos egzaminui. Tam liko diena su puse. Oh clock, go on! Everything's good except the sleeping, because i sleep at the day time.

Žingsniai

Kodėl įsimylėjusių žmonių nuotaika yra tokia permaininga? Kodėl jie nuolat tampa priklausomi ir nebegali valdyti savęs? Kodėl pasiduoda apart kovos dėl savo orumo? Kodėl jiems taip sunku eiti miegoti, o ryte išsibudinti ir išlipti iš lovos? Kodėl jie paranojiškai viską švarina, geria vaistus nuo rūgščių ir alergijos? Kodėl pykstasi, negali nustoti kamuoti kito žmogaus savo nereikšmingomis arba įpareigojančiomis, reikalaujančiomis arba darančiomis spaudimą žinutėmis? Kodėl gi jiems vėl nereiktų užsidaryti tamsiame kambariukyje ir stengtis niekam nepakenkti? Juk tai toks pat kenkimas kaip ir visas kitas egzistuojantis kenksmas kitiems iš esmės norint gero. Tai klaidinga. Tai painu. Klausau Bach'o, Ravel'io, Chopin'o, Shumman'o, Bartok'o, Brahms'o, Beethoven'o, Boccherini'o, Prokofiev'o, Debussy ir analizuoju, kurio muzika man patinka labiau. Tai padeda trumpam atitraukti mintis nuo negatyvių minčių.