Šukės

  Nerašiau jau labai seniai. Dabar man labai sunkus metas. Sunku save sukontroliuoti, kad ką nors darydama staiga neprapliupčiau verkti. Mano gyvenime atsiveria kiaurymės. Negaliu galvoti. Mano galva visą laiką įtemptai dirba ir visą dieną jaučiuosi pavargusi ne dėl fizinio, o protinio darbo, piktai reaguoju į dirgiklius. Tai ne mokslai, o mąstymas apie gyvenimą. Visą savo gyvenimą nešiojau rožinius akinius. Galvojau, kad gyvenimas būna tobulas ir kad viskas jame sudėliota tobulai, viskas apgalvota. Pradedu suprasti, jog taip nėra ir man sunku tuo patikėti. Tai kaip trauma. Visą gyvenimą maniau, kad yra vienaip, o dabar vis labiau ir labiau aiškėja, kad yra kitaip. Visada maniau, kad gyvenimas yra panašus į pasaką, kad viskas visada baigiasi gerai, bet dabar pradedu tuo abejoti. Dėl viso to kaltinu tik vieną žmogų. Tas žmogus sudaužė mano rožinius akinius nesuklijuojamai ir dar vaidina niekuo nenusikaltusį. Negaliu patikėti, kad tai, kas man buvo šventa, dabar yra niekinama, daužoma ir trankoma per visas puses. Negaliu patikėti, kad taip buvo galima išdrįsti (ypač tam, kuris man visą gyvenimą buvo pavyzdys ir kuriam jaučiau pagarbą). Pažeista mano moralė, mano gyvenimo prasmės supratimas, pažeista viskas. Jaučiuosi siaubingai. Niekada nemaniau, kad taip gali nutikti "MAN". Dabar man tikra trauma ir esu bejėgė kažką pakeisti. Dar niekada manęs taip niekas nebuvo pažeidęs iš esmės. Tai gniuždo mane, bet manau, kad kad ir kas benutiktų, manęs sugniuždyti iki galo neįmanoma. Tikriausiai man siunčiami sunkūs išbandymai, kad užgrūdintų mane, nes daug ką galiu ištverti. Bet negaliu, negaliu atsistebėti kaip yra įmanoma tai, kas yra. Atrodo, kad suaugus sužinai vis daugiau nemalonių dalykų apie gyvenimą. Bet jei ne visa tai, nežinau ar būčiau kada supratusi tai, ką supratau dabar: aš būsiu laiminga tik tada, kai bus laiminga mano mama. Niekada taip nebūčiau pagalvojus, bet dabar tai yra mano esmė. Pajutau tai labai stipriai.

  Jaučiuosi blogai kiekvieną dieną, nieko nenoriu, noriu pabėgti iš šio gyvenimo, noriu būti niekada negimus, noriu būti kvaila ir nieko nesuprasti. Kiekviename žingsnyje bijau apsiverkti, kad savo jausmų neparodyčiau mamai ir jos tuo neužkrėsčiau. Noriu, kad ji gerai jaustųsi. Turėčiau ją linksminti, galvoti veiklą, padėti, smagiai bendrauti su ja, bet neįstengiu daryti nieko. Pykstu iš karto, kai ji tik per daug reiškiasi, vietoj to, kad rodyčiau jai daugiau dėmesio. Man reikia pabūti vienai, išsiverkti, kažkokiu būdu išspręsti problemą, net jei į vieną ar į kitą pusę, bet reikia, kad visa tai baigtųsi.

  Mano dienos būtų kaip gedulas. Gedulas tobulo ir rožinio gyvenimo, tikėjimo ir vilties gedulas, tačiau nuo ryto iki vakaro esu priversta bendrauti su mama. Kartais užsimirštu, stengiuosi jai nieko neparodyti, tačiau ji žino, kad kažkas yra ne taip, bando iš manęs visko išklausti, bet aš jau nebežinau ką man daryti. Vis tiek visa tai kažkaip kažkada pabaigsiu. Jei ne viena, tai su kieno nors pagalba.

  Pagaliau J man atsiuntė pirmą įrašą. Parašė, kad parašyčiau pastabas. Pagal viską jų neturėtų būti. Jaučiuosi nesmagiai, kad nuolat randu prie ko prikibti ir kad man kažkuo neįtinka perfekcionisto darbas. Žinoma, iš kitos pusės pažiūrėjus gerai, kad tame kažką suprantu. Bet kokiu atveju man nepatogu "netaktiška" sakyti priekaištus mažai pažįstamam žmogui, nors man nesunku jų sakyti tik savo mamai. Visiem kitiem dažniausiai nepasakau visko ką galvoju.

  Šiandien man turėjo būti pamoka pas Rositą Čivilytę. Ryte atsikėlus jai parašiau žinutę klausdama ar reikia kažką atsinešti į pamoką, o ji man atrašė, kad gerai, jog jai parašiau, nes šiandien ji išvažiuoja savaitei prie jūros. Atrodo, jog man niekada nebebus normalios dainavimo pamokos. Jau atsibodo nieko prasmingo neveikti. Tiek naujienų.