Tu man rakštis subinėj,
Mano rūgštys gerklėj...
Jau toks pyktis viduje, kad atrodo nežinau ką padaryčiau.
Verdu grikius ir siuntu.
Na kiek daug sau leidžia kai kurie žmonės...
Jis taip suskėlė, kad aš be žado - nežinau nei ką daryti, nei ką sakyti ir vis dar negaliu atsigauti. Agresija.
Jis taip nemoka vertinti to, ką turi... O šis bruožas dabar daug kam būdingas ir tai man neduoda ramybės.
Ryte atsikėlus man silpna, tikriausiai nuo miego trūkumo, bet pasižadėjau lankyti paskaitas. Taip seniai mačiau A, taip noriu pamatyti, ji asocijuojasi su vasara, žole, ant kurios mes darom jogą, su visai kitu požiūriu, nuo kurio man darosi lengviau, aš grimstu į grožinės literatūros romano puslapius ir tokia būsena tarp dzin ir žinojimo, jog kitų gyvenimuose vis tiek laikas nestovi ir mūsų laukia įvairūs darbai. Atsisėdi ir medituoji: "o, kad šiame pasaulyje nebūtų Gimbutienės...om..." Bet net ir jai išnykus vis tiek nėra gerai. Dabar norėčiau, kad La niekada ir nebūtų buvusio mano gyvenime. Om.
Einu į paskaitas, tikiuosi pirma praeis greitai, nes jos labai nenoriu.
l.g.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą