God, aš taip pergyvenu dabar dėl jo... Jei ne mama. Visai neturėčiau dėl jo pergyventi, bet privalėčiau susigalvoti savo gyvenimo tikslus, kurie suktųsi kitur. Gal kokio darbo pasiieškoti reikėtų... Bet tada nematyčiau jo išvis. God, I'm lonely as a wolf. Kartais pagalvoju, žinai, gal tos merginos kur serga vėžiu yra laimingos? Gyvena besistengdamos pajusti malonumą. Gyvena tiek, kiek joms reikia gyventi. Tol, kol yra gražios, kol jomis žavisi. Kas po to? Taip, kalbu taip todėl, kad beprotiškai bijau kas bus vėliau. Turiu vieną skolą. Turėsiu atsiskaityti už mėnesio. VŽ ateinanti sesija bus dar daug labiau užkrauta ir  tikriausiai negalėsiu jo ilgai matyti. Bet dabar ne tas metas, kada gali būti draugystė. Supi*tas metas. O kas po to? Baigsiu studijas, suprasdama, kad toliau nieko negaliu veikti ir esu niekam nereikalinga? Siūlysiuosi kur nors padainuoti ir ką? Vis tiek neaišku ką aš veiksiu.