O, mano Rubenšteinai... Vėl atėjo vasara. Pasiilgau tavęs. Gaila dabar nesėdžiu tame nuostabiame balkone ir nežinau kada turėsiu tokią galimybę. Kaip tu gyveni? Kaip ten oras? Kada pas mus bus tikras vasariškas oras? Jau pavargau nuo tų šaltų naktų kada grįžti namo ir verti sustingusį kūną į vilnonę antklodę ir plius užsikloji su lovos užtiesalu. Mano galvoje pasivaikščiojimų vaizdai - šviesoforai, gatvės, rankos, policija, tamstos plakatas, upė, tiltai, lietus, peršlapę batai, balos, KVEPIANČIOS LIEPOS, rūkstančios žvakės. Daug visko. Bet visa tai, visa tai išsitrynę iš atminties. Džinsai. Taip lengvai lyg plunksna nuskridus kai mes atsitraukiam vienas nuo kito. Meilė. Tikra meilė tau ir gyvenimui ir tam dangui, kuris virš to balkono. Bože moj, dažysim sienas. Pilka spalva, o dangų žinoma mėlynai. Džiaugiuosi, kad viskas vyksta. Toks keistas tas gyvenimas. Tiek daug neįvykdytų norų! Įdomu ar bus laiko šią vasarą įkvėpti daugiau deguonies.. Dabar reikia daug dirbti. Bleem, kai tu laikai mane savo rankose - tame danguje, kai klausi ar man nepatinka, kai atsakau ir toliau nepaliaujamai bučiuoju. Dar niekas taip manęs nelaikė. Tu esi toks nuostabus. Ir kai nerašai, kai visada sulauki mano tokio išsiilgimo - tai talentas. Ir kartosiu tai šimtus tūkstančių kartų. Ah, noriu eiti miegoti ir jausti kaip tu mane laikai. Ir ne taip jau viskas naturally kaip gali atrodyti. Viskas yra perfect. Ar gali patikėti tuo, kas vyksta? Aš nesuprantu, tik nesistengiu. Kaip tau tai atrodo? Klausiu, nes man tai neatrodo kažkas įprasto, paprasčiausiai suprantamo. Taip man nebuvo. Rytoj chill'insiu, bet šiandien tave labai myliu. Ir ne tik šiandien. Ir žinau, kad tu man dabar tikrai neparašysi. Neparašysi "kaip gyvena, pati nuostabiausia mergina šiame pamėnulyje?" NE-PA-RA-ŠY-SI. Bet vis tiek žinau. Labanaktis.

R.