Jesus, skaitau vieną blogą ir mėgaujuosi, jog kažkam nesiseka, kaip ir man. Jaučiuosi ne viena. Lyg rinkčiausi knygą, kuri atitiktų mano dabartinę nuotaiką. Stengiuosi pyktis su žmonėmis. Atrodo, jog manyje gyvena du žmonės. Vienas tiesiog trokšte trokšta, jaučia troškulį, dūsta iš noro pyktis su visais aplinkui. Kitas sėdi nekaltas, nesusipratęs, spaudo mygtukus ir jaučiasi lyg čia jis būtų ne prie ko. Esi daug kam nepakenčiamas, o "čia nėra nei laiko nei vietos mirti". Trouble bubble. Iš tiesų tai taip elgiuosi todėl, kad noriu, jog mane paliktų ramybėje, nebelįstų su įvairiausiais priekaištais, kurie man lenda per gerklę, su nuorodom ką turiu daryti tiksliai kurią sekundę. Jei padariau tą, tai dar nepadariau ano. (jei nepadariau dabar, vadinasi niekada ir nebepadarysiu, pagal kitų teoriją) Tai tik stabdo mane ir verčia nedaryti NIEKO. Atsibodo, neturiu kantrybės, atrofuojasi raumenys kai taip erzina mano smegenų ląsteles ir dar dėl nereikšmingų dalykų arba apkaltina staiga, netikėtai, be rimtų priežasčių "melagė"... Tada imuosi greičiausio būdo atgauti ramybę (nežinau kito, geresnio būdo): "atstok!" (kuo negražesni žodžiai, tuo efektingiau veikia). Po to vėl sėdžiu nesusipratus kodėl ir kas čia įvyko. Man reikia to žmogaus, kuris sakytų, jog negali manęs pakęsti, bet dar labiau negali be manęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą