Šiandien mano prancūzas parašė, kad keliu jam pasibjaurėjimą. Vieną dieną jis myli, kitą nekenčia. Kokia tikra ta meilė... Jis neturi nieko, tik grožį. Jis nieko nesupranta ką rašau jam angliškai, o prancūzų kalbą google vertėjas verčia ne be priekaištų... Kiek daug žmonių per savo gyvenimą turiu pamiršti...
Visą gyvenimą trokštu gyventi bohemiškai - nesustyguotai, be tvarkaraščio, ne pavyzdingai, ne kaip gera mergaitė, noriu kurti savo gyvenimą pati, pabandyti pasiruošti stojamiesiems, apie kuriuos daug galvojau, bet likimas tiesiai nenuvedė ir neparodė pirštu, nepasakė "eik čia, persilaužk per save, įrodyk sau ir kitiems, kad tai gali", bet kas iš to gaunasi? Šnipštas. Net ir šiame bloge nesu tuo, kuo norėčiau būti. Man niekada tai nesigauna. Dažniausiai elgiuosi taip, kaip elgtis yra teisinga - teisingai valgau (neinu į Mcdonaldus, negeriu kokakolos, nevalgau čipsų, daug šokolado, hamburgerių ir panašiai), gyvenu taikydama sau įvairius suvaržymus (taip elgtis teisinga, taip - ne, taip kalbėti teisinga, taip - ne, su tuo bendrauti teisinga, su tuo - ne, taip elgtis galima, o taip - dar ne laikas...), o blogiausia, jog tikiu, kad tai kada nors pasikeis. Tikriausiai taip ir gyvensiu visą gyvenimą galvodama, kad "vis dar ne laikas" kažkam, ko noriu dabar. Jaučiuosi atsakinga prieš savo aplinkinius ir dėl to nepatenkinta. Galbūt, jei jausčiausi visai laisva, be atsakomybės ar rūpesčio, kas kitiems atrodo tinkama ar netinkama, nė nenorėčiau maištauti. Taigi, manyje įdiegta "gera mergaitė", kuria būti nenoriu, man niekada neleidžia nuo visko atsiriboti ir iki galo atsipalaiduoti. Kam tos normos, principai, taisyklės? Juk visi mes esame gyvuliai, kaip teigė Frydrichas Nyčė. Būčiau laiminga, jeigu savo gyvenimo taisykles galėčiau kurti pati. Kas mane stabdo? Kažkas iš vidaus. Baimė. Galbūt šis visas mano tekstas skamba paaugliškai, bet jei taip ir yra, tegul. Kažkada tai baigsis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą