Reikia būti visišku pusgalviu arba beviltišku fantastu.

Penktadienį pianino egzaminas. Tango tango tango ir "New York". Per septynis mokymosi groti metus pradėjau GROTI! Iš tiesų! Jaučiu instrumentą kitaip. Kaip gyvą. Anksčiau stebėjausi kaip kiti gali taip išjausti daiktą, suprasti jį kaip individą, dabar pradėjau grodama jausti. Jaučiu kaip spaudžiant klavišus muzika pradeda lietis, valdyti jausmus, jaučiu kaip piršto paspaudimo jėga skirtingai veikia instrumentą ir viskas prisipildo tos visumos - spaudimo, garso, muzikos, emocijų. Grojimas vis dar neprilygsta dainavimui su savo pačios stygomis, savo kūnu, vidumi. Net ir dainavimą dabar pradėjau jausti visiškai kitaip. Nebe standartiškai, nebe pagal pamokas ar vadovėlius, ne pagal mokyklą, dabar garsas sklinda iš vidaus, iš harmonijos, paremtas stipriu natūraliu jausmu, nebe tuo dirbtiniu, kuris buvo spaudžiamas "nes taip daryti reikia" - reikia vaidinti, kad kūrinį išjauti. Atrandu save. Ten. Dabar stipriau nei bet kada anksčiau.


Šiandien supausi miške, skaičiau Nyčę gamtos apsuptyje. Gamtoje skaityti skanu.


* ar reikia bemaž nužmogėti, kad pajustumei norą tam priešintis?


* žmonių maišymasis - polifonija


* reikia būti visišku pusgalviu arba beviltišku fantastu


* Kam būti optimistu, jei nereikia ginti Dievo, kuris turi būti sukūręs patį geriausią pasaulį iš visų, jeigu jis pats yra gėris ir tobulybė, - tačiau kokiam mąstančiam žmogui dar reikalinga hipotezė apie Dievą?


* ...visai nereikėtų priiminėti sprendimų. Jei tik būtų įmanoma gyventi nieko nevertinant, neturint antipatijų ir simpatijų! Juk visa, kas kelia antipatijas, susiję su vertinimu, tas pat ir su simpatijomis. Nėra žmogaus, kuris nejustų, kad nori to, kas naudinga, ir nenori to, kas kenksminga, kad neturėtų jokios nuojautos, ko vertas koks nors tikslas. Mes iš pat pradžių esame nelogiškos ir todėl neteisingos būtybės, ir tą galime suvokti; tai yra viena iš didžiausių ir sunkiausiai sprendžiamų būties nedermių.


* Individas labai menkai atjaučia visą žmonijos gyvenimą ir kančias. Net ir tie savitesni žmonės, kurie iš viso apie save negalvoja, regi ne gyvenimo visumą, o tik atskiras jo dalis. (jaučiame tik savo išgyvenimus, matome viską tik aplink save) (pritariu, kad taip yra ir tai mums padeda gyventi (skaityti toliau))


* Didžioji žmonių dauguma neša savo gyvenimo naštą per daug nemurmėdama, taigi tiki būties vertingumu kaip tik todėl, kad kiekvienas turi savus troškimus ir reiškiasi atskirai, nepranokdamas savo asmenybės. To, kas neasmeniška, jie arba visai nepastebi, arba mato tik kaip silpną šešėlį. Save jie laiko vertingesniais už pasaulį. Labai ribota fantazija, nuo kurios jie kenčia - jie negali įsijausti į kitas esybes ir todėl itin menkai dalyvauja jų likimuose bei kančiose. O kas tikrai galėtų įsikišti, gyvenimo vertingumu turėtų nusivilti; jeigu jam pavyktų aprėpti ir pajusti žmonijos bendrą sąmonę, jis prakeiktų būtį, nes žmonija kaip visuma neturi tikslų, vadinasi, stebėdamas visą procesą žmogus gali atrasti jame ne paguodą ir atspirtį, o neviltį. Jei visoje savo veikloje jis regės absoliutų žmogaus betiksliškumą, tai jo paties veikla jam atrodys savęs švaistymu.


* ar ne verčiau atsisveikinti su gyvenimu?


Nusiraminimui:


* Galų gale imtume gyventi tarp žmonių ir su savimi kaip gamtoje, be pagyrų, priekaištų, jaudulių, kaip reginiu gėrėdamiesi daug kuo, ko iki šiol reikėjo bijoti. Nebedirgintų mintis, kad esi ne tik gamta arba esi šis tas daugiau negu ji. Tiesa, tam reikia, kaip sakyta, gero temperamento, užgrūdintos, švelnios ir iš tikrųjų linksmos sielos, nuotaikos, kuriai nereikėtų saugotis klastos ir staigių išpuolių ir kuri nesireikštų niurzgiu, pykčio kupinu balsu, - neturėtų tų seniams ir šunims būdingų nemalonių savybių, kurios ilgai buvo pririštos grandine. Žmogus turi be pavydo ir apmaudo atsižadėti daug ko, beveik visko, kas kitiems žmonėms yra vertinga; kaip geidžiamiausia būsena jį turi tenkinti laisvas, bebaimis sklendimas viršum žmonių, papročių, įstatymų ir tradicinių daiktų vertinimų.


                                                                                      (Žmogiška, pernelyg žmogiška)

Tiesa! Besikarstydama ant ore esančių kopėčių iš medinių lazdelių, šiandien susibraižiau visą savo kairę koją. Auch!