2014 m. gegužės 31 d., šeštadienis

More power, less sleep

Šeštadienio rytas. Penkiolika valandų. Miegu su meškiuku ir beprotiškai noriu valgyti spagečių. Reikia suharmonizuoti tris kūrinius ir pasiruošti harmonijos egzaminui. Tam liko diena su puse. Oh clock, go on! Everything's good except the sleeping, because i sleep at the day time.

Žingsniai

Kodėl įsimylėjusių žmonių nuotaika yra tokia permaininga? Kodėl jie nuolat tampa priklausomi ir nebegali valdyti savęs? Kodėl pasiduoda apart kovos dėl savo orumo? Kodėl jiems taip sunku eiti miegoti, o ryte išsibudinti ir išlipti iš lovos? Kodėl jie paranojiškai viską švarina, geria vaistus nuo rūgščių ir alergijos? Kodėl pykstasi, negali nustoti kamuoti kito žmogaus savo nereikšmingomis arba įpareigojančiomis, reikalaujančiomis arba darančiomis spaudimą žinutėmis? Kodėl gi jiems vėl nereiktų užsidaryti tamsiame kambariukyje ir stengtis niekam nepakenkti? Juk tai toks pat kenkimas kaip ir visas kitas egzistuojantis kenksmas kitiems iš esmės norint gero. Tai klaidinga. Tai painu. Klausau Bach'o, Ravel'io, Chopin'o, Shumman'o, Bartok'o, Brahms'o, Beethoven'o, Boccherini'o, Prokofiev'o, Debussy ir analizuoju, kurio muzika man patinka labiau. Tai padeda trumpam atitraukti mintis nuo negatyvių minčių.

2013 m. gruodžio 27 d., penktadienis

Pokalbis

Aš: Gal įsivaizduoji kiek laiko miegojom?
Jis: Negarantuoju dėl laiko, nes "Tas" laikas kažkaip kitaip eina.
Aš: Na tikrai jis žiauriai eina. Pagalvok, jei ilgiau kartu pabūtumėm, tai ir pasent per akimirką spėtumėm.
Jis: Gerai, pagalvosiu.
Aš: Bijai senatvės?

Jis: Tokios tai ne.

2013 m. gruodžio 8 d., sekmadienis

Tik kilimo

Žiema. Sinusitas. Žiema. Ką veikiu? Kepu bananinę duoną. Tvarkau namus. Mokausi. Sergu. Klausau nuostabaus ir nepakartojamo džiazo. Vartoju antibiotikus. Visomis išgalėmis stengiuosi pasveikti. Rytoj keliausiu į dainavimo pamokas. Juk reikia bent vieną dienutę palikti pasiilsėjimui. Sapnuoju sapnus. Juose mano draugai. Sapnavau La. Jis buvo sielos draugas. Šiandien sapnavau P ir Ka. Ispanijoj. Kaip jie koncertavo po tiltu. O kiek buvo karuselių! Tik visos pačių valdomos. Sapnavau Marianą, jos i, tikriausiai dalyvavau dar viename jų renginy. Uh, kaip viskas ir keista ir nuostabu ir ribota ir gera. Dabar mažiau streso. Dėkoju už tai Dievui. Nežinau kaip kiti leidžia šį laiką. Sniegas sukuria kažkokią atmosferą, kada norisi daryti kažką gera, miela, šilta, kvapnu, aromatinga, skanu. Tikiu perspektyva. Aviečių lapų arbata. Eukaliptas. Jazz fm. Likę du bananų duonos gabaliukai. Mėlynos sienos. Balti žaisliukai pakabinti nuo balkių. Ranka nutrinti jo piešiniai lentoje, bet įsispaudę, dar šiek tiek matosi. Jis. This is for me, oh darlin'. Dar eukalipto. Kad išprotėčiau. Šios akimirkos mėgstamiausia daina "We will be together again". Trūksta tik tamsiai mėlyno, žalio, violetinio, pilko, juodo arba dar nežinau kokio kilimo.

2013 m. spalio 22 d., antradienis

Estetika

Pasak Aristotelio, tapytojas turi teisę vaizduoti žmones gražesnius negu tikrovėje: "taip piešti visai tikslinga, nes reikia pralenkti pavyzdį".

Muzika, pasak Platono, perteikiamos ir teigiamos, ir neigiamos dorovinės charakterio savybės, žmogui patinka tokia muzika, kuri atliepia jo sielai. Tad gera muzika - ta, kuri patinka geriausiems, kilnios sielos žmonėms. Toks muzikos vertės supratimas daro ją parankią auklėjimo priemonę drąsai, kilnumui ir kitoms teigiamoms būsimo piliečio savybėms ugdyti. Jaunuolius būtina pratinti pamėgti šias savybes išreiškiančią muziką.

Prancūzai įsivaizdavo menininką esant žmogumi "išmintingo elgesio", suderinantį savo emocionalumą ir filosofinę ramybę, išlaikantį pusiausvyrą ir sugebantį bendrauti ne tik su rūmų aplinka, Sorbonos scholastais, bet ir su eiliniais žmonėmis.

Menininko pašaukimas - pirmiausia būti visuomenės sąžinės sergėtoju, atsakingu už tėvynės, tautos likimą. 

M. Montaigne'iui, kaip ir Platonui, atrodė, jog žmonės, gabūs mokslui ir menui, iš prigimties būna melancholikai, turi polinkį į beprotybę. Tačiau psichinės pusiausvyros netektis atsiranda dėl nuolatinės įtampos ir nuoširdaus tiesos geismo, didelių valios pastangų, siekiant žinių bei kūrybos tobulumo ir apskritai jiems būdingo gilaus jausmo, kuris neretai nualina pačią sielą, protą. Vadinasi "giliausi protai pražūsta dėl jų pačių jėgos ir subtilumo". 

Honor - pagarba, garbė. "Honoraras" - garbės užmokestis.




LEONARDAS DA VINČIS "Traktatas apie tapybą"

Naudingiausias yra tas mokslas, kurio vaisių lengviausia perteikti, ir priešingai - mažiau naudingas tas, kuris sunkiau perteikiamas. Tapyba savo galutinį rezultatą gali perteikti visoms pasaulio kartoms, nes jos galutinis rezultatas yra regėjimo galios objektas, o kelias į bendrąją juslę per klausą ne toks pat kaip per regą. Todėl ji nereikalauja įvairių kalbų aiškintojų kaip rašmenys, o iš karto patenkina žmonių giminę lygiai taip pat kaip ir gamtos sukurti dalykai.

Tapyba daug teisingiau ir tikriau perteikia juslei gamtos kūrinius negu žodžiai arba raidės, tačiau žodžius raidės perteikia juslei teisingiau negu tapyba. Taigi, mokslas, pateikiantis gamtos kūrinius, yra labiau vertas pasigėrėjimo negu mokslas, pateikiantis kūrėjo darbus, t.y. žmonių kūrinius.

Kas peikia tapybą, tas peikia gamtą, nes tapytojo kūriniai vaizduoja gamtos kūrinius, ir todėl tokiam peikėjui trūksta jautrumo.

Ausis smarkiai klysta nustatydama savo objekto vietą ir nuotolį, nes jo vaizdai pasiekia ją ne tiesiomis linijomis kaip akį, bet vingiuotomis ir atspindėtomis. Uoslė blogiausiai nustato vietą, iš kurios sklinda kvapas, o skonis ir lyta, paliečiantys objektą, žino tik apie šį prisilietimą.

Tarp tapybos mokslo ir poezijos yra toks santykis, koks yra tarp kūno ir jo metamo šešėlio. Tapytojas pranoksta poetą, nes pastarojo plunksna sudils, kol ligi galo aprašys tai, ką tapytojas su savo mokslu gali pavaizduoti tiesiogiai. Poeto liežuviui troškulys, kūnui - miegas ir alkis sutrukdys pirmiau, negu žodžiais jis parodys tai, ką tapytojas gali parodyti akimirksniu.

Poezija yra mokslas, labiausiai veikiantis akluosius, o tapyba lygiai taip pat - kurčiuosius, ir vis dėl to tapyba vertingesnė, nes ji tarnauja geresnei juslei.

Kas gi nesutiktų verčiau netekti klausos, uoslės ir lytos negu regėjimo? Juk žmogus praradęs regėjimą, yra tarsi ištremtas iš pasaulio, nes jis nieko nemato, o toks gyvenimas yra artimas mirčiai.

Kadangi poezija, vaizduodama tobulą grožį turi vaizduoti atskiras jo dalis, iš kurių susideda harmonija paveiksle, tai ji sukuria ne kitokį grožį kaip tada, jeigu muzikos kiekvieno balso klausytume paties savaime, skyrium, skirtingu laiku - iš to nesusidarytų jokio sąskambio, lygiai kaip jeigu norėtume parodyti veidą dalimis, vis uždengdami jau parodytąsias; taip rodant užmaršumas neleidžia susidaryti jokiam harmoningam proporcingumui, nes akis neaprėpia jų savo regimąja galia vienu metu. Taip atsitinka ir su poeto sukurtomis kokio nors dalyko grožybėmis, iš kurių, kadangi jo dalys išvardijamos skyium ir skirtingu laiku, atmintis negauna jokios harmonijos.

Žmogau, kas tave verčia palikti būstą mieste, apleisti gimines ir draugus ir leistis į laukus per kalnus ir klonius, jei ne gamtinis pasaulio grožis, kuriuo jei gerai pasvarstysi, džiaugiesi tik rega? Ir jeigu poetas tokiu atveju irgi nori pasivadinti tapytoju, tai kodėl gi neimi tų vietų iš poeto aprašymų, pasilikdamas namuose ir nekentėdamas nuo per didelio saulės karščio?

Jeigu poetas sako, kad jis uždega žmonėse meilę, tai, kas svarbiausia visoms gyvoms būtybėms, tai tapytojo valia padaryti tą patį, juo labiau, kad jis prieš mylintįjį pastato tikrą mylimo objekto atvaizdą, kurį tasai dažnai bučiuoja arba kalbasi su juo, o šito nedarytų su tomis pačiomis grožybėmis, pateiktomis jam rašytojo. Tapyba sujaudina jausmus greičiau negu poezija.

Gamta tapytojui buvo palankesnė negu poetui, ir numylėtinio kūriniai pelnytai turi būti labiau gerbiami negu to, kuris neturi malonės.

2013 m. rugpjūčio 4 d., sekmadienis

Reikia, ne(turiu)(darau)

Džordanai, ir man laužo kaulus. Mes - begalybės šiame dideliame pasaulyje. Obuolių pyragas nepadeda. Supranti, visko tiek apstu... Taip! Bet nieko konkrečiai būtent taip, kaip turėtų. Sakiau gersiu tik vandenį. O va, kemšu pyragą. Žmonės važiuoja prie ežero, aš lieku namie. Reikia daryti skrajutes. Ką darau? Guliu lovoje. Retkarčiais mąstau. Jau net ir jogą sutikčiau daryt, kad tik atrodytų jog kažką veikiu. Man reikia jūros, o turiu asfaltą, mašinų dujas ir nuošalų plokščią kalną. Man reikia penktųjų kalnų ir alchemikų, o turiu galvą, kurioje sumaištis. Kaip taip galima gyventi kai užsikrauni save taip, kad norisi daryti nieko. Kur sistema? Jau taip greit koncertas. Gurkšnis vandens. Tik meilė suteikia jėgų. Reikia žmogaus, kuris ištrauktų mane iš neveikimo. Močiutė vakar verkė. Giminės susitikimas. Tiek įspūdžių, bendravimo, veiklos, visko. Bažnyčia - pats absurdiškiausias sutvertas dalykas Babtuose. Faini, įdomūs žmonės. Protėviai. Einu veikt. Labos.

2013 m. liepos 31 d., trečiadienis

Sleepy drunky one

Song pop'inu. Nesveikai rauna miegą. Gėriau tavegilį, taip, parašyta, kad migdo, bet dar nei karto taip neveikė. Dabar mirštu iš miego. Atrodo, kad nugriūsiu tuoj ant iPado nebaigus rašyti sakinio.

Myliu jį. Mūsų pokalbiai - nuostabūs. Rytoj važiuosiu pirkti gėlių dainavimo mokytojai. Eiti į pasimatymą! O taip! Man patinka tie žodžiai. Tikiuosi ryt dainavime nenulūšiu iš miego. Jau ir dabar nenulaikau galvos, tad laikau ją parėmus ant kelių. Bože moj, tai stiprus jausmas. Abu jie. Vaikštau kaip girta. Laikas apsilankyti miegų šalyje. Labanaktis!