Pasak Aristotelio, tapytojas turi teisę vaizduoti žmones gražesnius negu tikrovėje: "taip piešti visai tikslinga, nes reikia pralenkti pavyzdį".
Muzika, pasak Platono, perteikiamos ir teigiamos, ir neigiamos dorovinės charakterio savybės, žmogui patinka tokia muzika, kuri atliepia jo sielai. Tad gera muzika - ta, kuri patinka geriausiems, kilnios sielos žmonėms. Toks muzikos vertės supratimas daro ją parankią auklėjimo priemonę drąsai, kilnumui ir kitoms teigiamoms būsimo piliečio savybėms ugdyti. Jaunuolius būtina pratinti pamėgti šias savybes išreiškiančią muziką.
Prancūzai įsivaizdavo menininką esant žmogumi "išmintingo elgesio", suderinantį savo emocionalumą ir filosofinę ramybę, išlaikantį pusiausvyrą ir sugebantį bendrauti ne tik su rūmų aplinka, Sorbonos scholastais, bet ir su eiliniais žmonėmis.
Menininko pašaukimas - pirmiausia būti visuomenės sąžinės sergėtoju, atsakingu už tėvynės, tautos likimą.
M. Montaigne'iui, kaip ir Platonui, atrodė, jog žmonės, gabūs mokslui ir menui, iš prigimties būna melancholikai, turi polinkį į beprotybę. Tačiau psichinės pusiausvyros netektis atsiranda dėl nuolatinės įtampos ir nuoširdaus tiesos geismo, didelių valios pastangų, siekiant žinių bei kūrybos tobulumo ir apskritai jiems būdingo gilaus jausmo, kuris neretai nualina pačią sielą, protą. Vadinasi "giliausi protai pražūsta dėl jų pačių jėgos ir subtilumo".
Honor - pagarba, garbė. "Honoraras" - garbės užmokestis.
LEONARDAS DA VINČIS "Traktatas apie tapybą"
Naudingiausias yra tas mokslas, kurio vaisių lengviausia perteikti, ir priešingai - mažiau naudingas tas, kuris sunkiau perteikiamas. Tapyba savo galutinį rezultatą gali perteikti visoms pasaulio kartoms, nes jos galutinis rezultatas yra regėjimo galios objektas, o kelias į bendrąją juslę per klausą ne toks pat kaip per regą. Todėl ji nereikalauja įvairių kalbų aiškintojų kaip rašmenys, o iš karto patenkina žmonių giminę lygiai taip pat kaip ir gamtos sukurti dalykai.
Tapyba daug teisingiau ir tikriau perteikia juslei gamtos kūrinius negu žodžiai arba raidės, tačiau žodžius raidės perteikia juslei teisingiau negu tapyba. Taigi, mokslas, pateikiantis gamtos kūrinius, yra labiau vertas pasigėrėjimo negu mokslas, pateikiantis kūrėjo darbus, t.y. žmonių kūrinius.
Kas peikia tapybą, tas peikia gamtą, nes tapytojo kūriniai vaizduoja gamtos kūrinius, ir todėl tokiam peikėjui trūksta jautrumo.
Ausis smarkiai klysta nustatydama savo objekto vietą ir nuotolį, nes jo vaizdai pasiekia ją ne tiesiomis linijomis kaip akį, bet vingiuotomis ir atspindėtomis. Uoslė blogiausiai nustato vietą, iš kurios sklinda kvapas, o skonis ir lyta, paliečiantys objektą, žino tik apie šį prisilietimą.
Tarp tapybos mokslo ir poezijos yra toks santykis, koks yra tarp kūno ir jo metamo šešėlio. Tapytojas pranoksta poetą, nes pastarojo plunksna sudils, kol ligi galo aprašys tai, ką tapytojas su savo mokslu gali pavaizduoti tiesiogiai. Poeto liežuviui troškulys, kūnui - miegas ir alkis sutrukdys pirmiau, negu žodžiais jis parodys tai, ką tapytojas gali parodyti akimirksniu.
Poezija yra mokslas, labiausiai veikiantis akluosius, o tapyba lygiai taip pat - kurčiuosius, ir vis dėl to tapyba vertingesnė, nes ji tarnauja geresnei juslei.
Kas gi nesutiktų verčiau netekti klausos, uoslės ir lytos negu regėjimo? Juk žmogus praradęs regėjimą, yra tarsi ištremtas iš pasaulio, nes jis nieko nemato, o toks gyvenimas yra artimas mirčiai.
Kadangi poezija, vaizduodama tobulą grožį turi vaizduoti atskiras jo dalis, iš kurių susideda harmonija paveiksle, tai ji sukuria ne kitokį grožį kaip tada, jeigu muzikos kiekvieno balso klausytume paties savaime, skyrium, skirtingu laiku - iš to nesusidarytų jokio sąskambio, lygiai kaip jeigu norėtume parodyti veidą dalimis, vis uždengdami jau parodytąsias; taip rodant užmaršumas neleidžia susidaryti jokiam harmoningam proporcingumui, nes akis neaprėpia jų savo regimąja galia vienu metu. Taip atsitinka ir su poeto sukurtomis kokio nors dalyko grožybėmis, iš kurių, kadangi jo dalys išvardijamos skyium ir skirtingu laiku, atmintis negauna jokios harmonijos.
Žmogau, kas tave verčia palikti būstą mieste, apleisti gimines ir draugus ir leistis į laukus per kalnus ir klonius, jei ne gamtinis pasaulio grožis, kuriuo jei gerai pasvarstysi, džiaugiesi tik rega? Ir jeigu poetas tokiu atveju irgi nori pasivadinti tapytoju, tai kodėl gi neimi tų vietų iš poeto aprašymų, pasilikdamas namuose ir nekentėdamas nuo per didelio saulės karščio?
Jeigu poetas sako, kad jis uždega žmonėse meilę, tai, kas svarbiausia visoms gyvoms būtybėms, tai tapytojo valia padaryti tą patį, juo labiau, kad jis prieš mylintįjį pastato tikrą mylimo objekto atvaizdą, kurį tasai dažnai bučiuoja arba kalbasi su juo, o šito nedarytų su tomis pačiomis grožybėmis, pateiktomis jam rašytojo. Tapyba sujaudina jausmus greičiau negu poezija.
Gamta tapytojui buvo palankesnė negu poetui, ir numylėtinio kūriniai pelnytai turi būti labiau gerbiami negu to, kuris neturi malonės.
