O, mano Rubenšteinai... Vėl atėjo vasara. Pasiilgau tavęs. Gaila dabar nesėdžiu tame nuostabiame balkone ir nežinau kada turėsiu tokią galimybę. Kaip tu gyveni? Kaip ten oras? Kada pas mus bus tikras vasariškas oras? Jau pavargau nuo tų šaltų naktų kada grįžti namo ir verti sustingusį kūną į vilnonę antklodę ir plius užsikloji su lovos užtiesalu. Mano galvoje pasivaikščiojimų vaizdai - šviesoforai, gatvės, rankos, policija, tamstos plakatas, upė, tiltai, lietus, peršlapę batai, balos, KVEPIANČIOS LIEPOS, rūkstančios žvakės. Daug visko. Bet visa tai, visa tai išsitrynę iš atminties. Džinsai. Taip lengvai lyg plunksna nuskridus kai mes atsitraukiam vienas nuo kito. Meilė. Tikra meilė tau ir gyvenimui ir tam dangui, kuris virš to balkono. Bože moj, dažysim sienas. Pilka spalva, o dangų žinoma mėlynai. Džiaugiuosi, kad viskas vyksta. Toks keistas tas gyvenimas. Tiek daug neįvykdytų norų! Įdomu ar bus laiko šią vasarą įkvėpti daugiau deguonies.. Dabar reikia daug dirbti. Bleem, kai tu laikai mane savo rankose - tame danguje, kai klausi ar man nepatinka, kai atsakau ir toliau nepaliaujamai bučiuoju. Dar niekas taip manęs nelaikė. Tu esi toks nuostabus. Ir kai nerašai, kai visada sulauki mano tokio išsiilgimo - tai talentas. Ir kartosiu tai šimtus tūkstančių kartų. Ah, noriu eiti miegoti ir jausti kaip tu mane laikai. Ir ne taip jau viskas naturally kaip gali atrodyti. Viskas yra perfect. Ar gali patikėti tuo, kas vyksta? Aš nesuprantu, tik nesistengiu. Kaip tau tai atrodo? Klausiu, nes man tai neatrodo kažkas įprasto, paprasčiausiai suprantamo. Taip man nebuvo. Rytoj chill'insiu, bet šiandien tave labai myliu. Ir ne tik šiandien. Ir žinau, kad tu man dabar tikrai neparašysi. Neparašysi "kaip gyvena, pati nuostabiausia mergina šiame pamėnulyje?" NE-PA-RA-ŠY-SI. Bet vis tiek žinau. Labanaktis.

R.

Balto šokolado frappè skonio

Niekada niekas nesupras mano dabartinės būsenos. (Kaip ir aš niekada nesuprasiu kito būsenos) Niekada niekam taip nesutaps tuo pačiu metu tokia pati būsena. Tuo ir įdomu gyventi, patirti, mėgautis savo pojūčiais, negali jais pilnai pasidalinti su kitais, jie supras kitaip. Na ir kas? Įsidėk vyšnią į burną ir suvalgyk! Nusispjauk ant visko. Ir tai nereiškia, kad tau nerūpi tavo aplinka. Bož, gyvenu sapnuose. Daug žmonių, pažįstamų, atitiktinumų... Šiuo metu nustojau visiems padėti. Bjauru, ar ne? Toks laikotarpis turbūt. Laukiu vasaros. Myliu vasarą. Blem, jau praėjo pavasaris! Na bet mes ir santykius išsiaiškinome! Nenustojau mylėti. Dabar galėčiau mylėti forever. (žiemą, vasarą...) Tokiu skoniu kaip balto šokolado frappè. Ir nėr jos per daug. Ne per daug artumo, mes nežaidžiam kraštutinumais. Mes tokie panašūs, kad vienas kito nestebinam. Gyveni ir tiek. Bet ar blogai? Juk sakau, nieko man ne per daug. Galbūt, taip, viskas kaip iš sapno, ne tada, kai tikiesi, bet juk lauki visada, tai ir džiaukis, kai atėjo. Jis yra Avinas pagal mėnulį. Parašyta, jog viskas klostysis gerai. Taip, netobulai, bet gerai. Ko aš noriu? Pirmoje vietoje yra individualus savęs realizavimas, o kai viskas yra gerai, gali skirti laiko sau. Nepriklausomuoliai. Jau nedaug egzaminų, jau užuodžiu Jūrmalą. Ai, žinai, geriausia negalvoti. Šiuo metu svajoju apie knygų, muzikos, pianino, kūrybos ir Anykščių balkono suderinimą. : )

Perfume

Labas, rašau lyjant lietui, kvepiant hecintams. Iš krano pasipila vanduo ant mano planšetinio. Griaudžia. Be tavęs griaudžia už lango. Neparašiau tau, nepaklausiau kaip egzaminas. Be galo jaudinuosi dėl tavo artėjančio gimtadienio. Visas kambarys apsvaigęs nuo hecintų, bijūnų ir ramunių. Myliu tave lietuje ir saulėje. Ir žinai? Dzin ką kiti pagalvos. Man patinka rožės, nes jas galiu kolekcionuoti. T.y. ilgai turėti lašelį tavęs. O ką aš tau galiu padovanoti? Save. Miegočiau pas tave ant šaltų grindų įsisupusi į patalus ir tu man grotum kol užmigčiau. Juk tai būtų beprotiška? Bet juk ir dabar yra beprotiška! Visą naktį tūnoti lauke, kaip laukinės katės, kad tik ilgiau galėtume pabūt kartu. Ir tu klausi kodėl. Klausi kodėl būtent su tavimi. Aš apie tai negalvoju. Kai buvau su tais, kurie man netiko, surasdavau kodėl nenoriu su jais būti. Tačiau neradau tinkamos priežasties nebūti su tavim. Noriu tau rūpėti.

Saldžios akimirkos

Kodėl man patinka viską apie save pasakoti? Nes tik žinant visą situaciją gali man patarti. Dažnai būnu suprasta kitaip, nei norėčiau, bet per tam tikrą laiką ateina kažkoks supratimas, žmonės pergalvoja viską daug kartų, atsiranda naujų idėjų, minčių. Dažnai net ir puikiai mane pažįstantys žmonės, gerai žinantys situaciją, man pasiūlo absoliučiai apsurdiškų sprendimų, bet dėl tų trumpų kartais nutinkančių akimirkų, kada jie mane supranta, aš jiems viską ir pasakoju. Toks akimirkos labai saldžios. Pakylėja. Lyg kitas žmogus skristų kartu su tavimi. Smagu, kai kažkas rūpinasi. For sure.

Kas buvo - pražuvo.

Ir vėl ir vėl ir vėl vėlai grįžau namo. Vakar kiek visko buvau čia prirašiusi ir viskas išsitrynė! Tas nelemtas iPad'as. Sulaužiau savo apple ausines mesdama iPad'ą ant rūbų krūvos. Atsimenu rašiau kaip grįžau. A vairuojančią pirmą kartą sustabdė policija. Jai puikiai sekėsi. Stebėjausi kaip tokiose degančiose situacijose ji sugeba elgtis tobulai, nustembu, kad ji žino kaip reikia elgtis būtinose situacijose. Keista, aš jai viską žiauriai sakau į akis ką galvoju. Gal tai lemia tie praėję trys draugystės metai. Pirmą kartą praėjus trims metams nesibaigė mano draugystė. Indas sako: "Bendrauk su vaikinu tris metus be sekso ir būsi su juo laiminga iki gyvenimo galo." Manau, kad tame yra tiesos. Gerai, kad nereikia atsisakyti bučinių, prisilietimų, apkabinimo, kitaip tai būtų neįmanoma. Įdomu, kad nors ir visi žmonės skirtingi, bet visiem būtent tinka tas trijų metų laikotarpis ir dar niekas nesugebėjo moksliškai įrodyti priešingai ir kategoriškai tai paneigti. 

Sėdėjom vakar A.J. šokolade. Gėriau gėrimą iš šokolado ir airiško likerio bei ramunėlių arbatą. O už mūsų sėdėjo toks kunigaikščio antrininkas. Dainavo visokiausias dainas ale prancūziškai, kalbėjo visomis pasaulyje esančiomis kalbomis. Padavėjas taip ir nesuprato, kad jis pasirodo girtas manipuliuojantis žmones lietuvis, kol mes jam to nepasakėm. Mąsčiau ar nuo jo negausiu į galvą, bet viskas baigėsi gerai. Kiek yra daug fainų, bendraujančių, geranoriškų žmonių! Yra! Taip pat yra ir degradų. O kai geri žmonės kovoja su piktavaliais, gėris laimi. Ir policininkas, kuris sustabdė mus važiuojančias namo buvo tikrai kultūringas ir geras...

O šiandien bent jau grįžau ne po vidurnakčio. Ryt ryte vokalo egzaminas. Susitikom galų gale su Renatu. Sužinojau daugiau apie K. Jis nepasikeitė. Kaip pasakojo, jis vis dar nusitašo kaip tapkė. Tiksliau taip visada. Pagailo merginos, su kuria jis susižadėjęs. Blem. Ir nežinau kokia mergina gali būti laiminga su geriančiu vyru. Atsiprašau, kad gvildenu šią temą. Norėčiau, kad jiems būtų viskas gerai. Renatas taip pat susiradęs kitą merginą. Iš pirmo žvilgsnio turinčią mažai siekių ir be savo nuomonės, tačiau vėliau paaiškėjo, kad ne tokia jau ji ir bloga. Svarbu, kad nepikta ir priimanti žmones tokius, kokie jie yra. Mačiau kaip Renatas bando vesti pokalbį, kad prakalbintų piktąją Au, bet jam sunkiai sekėsi. Na žodžiu, viskas, kas būna gera vieną sezoną, kitą sezoną būna visai kitaip. Ir jei vieną sezoną buvo labai labai gerai, tai kitą dažniausiai taip nebūna. Na nieko tokio, ne pasaulio pabaiga. Tik labiausiai mane liūdina viskas apie K. Gaila.

Ir dabar negalvokit, kad pabloginsiu ką galvoju ir viską apie mane sužinosit. : ) Žinoma, skauda kojas nuo begalinio vaikščiojimo. Ramunėlių arbata sušildo. O rytoj turėsiu siekti nežinau kurį šokių levelį. Lyg eitumėm pagal kažkokią pagreitintą programą, kur jau nebesuprantu kas vyksta, nebesuprantu ką šokam, tiesiog šokam ir nors iki galo neatidirbam, mokytoja jau būna sugalvojus naują junginį ir mes jį mokomės. O čiačioj neinam į priekį, jau kurį laiką šokam tą patį dėl tų prakeiktų neišsitiesiančių kelių. Jokio progreso. Girdžiu tėvų balsus. Buvo išlėkę su sesės šeima su dviračiais. Kaip nuostabu yra tas geras oras... Visi tik džiaugiasi, stengiasi išnaudoti! O taip! Ir aš! Ir mes! Ir mes visi! Sėdim ant tauro kalno žolytės ir dainuojam: "žalia žalia!". Kai kas sako: "bet juk jis pasirinko tave!" Bet jis genijus ir vien dėl to nesinori su juo būti. Ne, ne. Pasidaro sunku. Noriu sakyti: "Ne, jis ne genijus, nutilk, tu jo nė nepažįsti..." Bet jos žodžiai skamba. Na, bet juos girdėjo tik šešios ausys, galima teigti, jog nieko nebuvo. Nežinau, ką jis galvoja. Žinau, kad mums gera kartu ir kad to bijau. Ir nenoriu taip galvoti, tai sukelia diskomfortą, bet taip išeina. Visi klausia: "kaip tu?" Sakau: "gerai", o kaip yra iš tikrųjų? Tos, kurios jį sudievina, traktuojamos kaip kvailės. Mergaitės, nustokit galvot apie užimtus vaikinus. Neatsimenu kada tiek daug bučiavausi. Taip norisi nepamiršti nei vieno judesio, viską gerai įsiminti. Dabar dėl nieko nesijaučiu kalta. Viskas taip, kaip jaučiu, kad turi būti.

Finger steps

Wau, mielieji, išgėriau kavos ir atsivėrė toks gėris! Tikra narkomanė! Bet juk tai nerealu patirti kartais savo gyvenime! Kaip kažkada P sakė "o man patikdavai, kai išgerdavai kavos!". Aaaaah! Karamelinė makiato moliniame puodelyje. Dabar sliurbiu vandenį iš didelio stiklinio grafino. T.y. Sloiniko. : ) geras geras ir gerulis jausmas! Tiek nuotykių! Keliavau apžiūrėti, susipažinti su senais pianinais Lietuvoje. Tai taip įdomu! Tai kaip pajusti, paliesti savo pirštais žmonių raidą ir istoriją. Atsisėdi prie seno, įspūdingos formos pianino ir girdi vaikštančius pro šalį žmones, girdi kažkokius garsus, kažkokią praeities aplinką, viskas taip pro rūką, nenuosekliai, bet paslaptingai. Tai nėra gera ar bloga energija, tai - mišinys visų energijų, nuotaikų, tai - kaip kažkoks šurmulys, panašus į mezzo piano chaosą. Toks žinai - ne per tylus ir ne per garsus, pagal pajautimą, neerzinantis ir nekliudantis harmonijos. Tai - kaip natūralus upės tekėjimas, tam tikras srautas. Lyg matai kažkokias vizijas bet iš tiesų nieko konkretaus. Kai sapnuoji ir atrodo, kad sapnuoji kažką didingo, tačiau neatsimeni nieko, išskyrus to didumo jausmą. Retorinis klausimas: "Ar sugebėsiu šiandien užmigti kai mano galva yra paveikta tiek daug pastarųjų nuotykių bei karamelizuoto kofeino?". Nobody knows. Ar šiais laikais jau nebesugebu apsieiti be angliškų žodžių intarpo? Ar tinkamai negerbiu savo kalbos? Atsakymas: kalba, judesiai - viskas yra kaip improvizacija, kaip atskirų detalių sudėstymas įvairiausia tvarka. Juk viskas, ką sugalvojame yra ne mūsų idėjos, tik tas mintis sudedame kokia nors nebūtinai įprasta tvarka - kiekvienas taip, kaip suvirškina jo pilkosios ląstelės. Taigi, kad improvizacija būtų įdomi ir nemonotoniška, kad kiti jos klausytų ar ja domėtųsi, ji turi nuolat stebinti savo naujais elementais, motyvais. Visu tuo noriu pasakyti, jog kuo daugiau elementų ar motyvų naudojame (geriausiai į savo kalbą sudėti kuo daugiau "įvairenybių"), tuo kalba tampa įdomesnė, labiau atkreipianti dėmesį, žaismingesnė, o tuo pačiu ir pozityvesnė bei daranti didesnį poveikį. Taigi kalbant ar rašant lietuvių kalba, galime įterpti kitose kalbose egzistuojančių frazių, akcentų, posakių, garsų, gestų, veido mimikų ir pan. ir visa tai, mano nuomone, yra teigiama! Kas mane taip įkvėpė? Kaip jau ir sakiau, visų pirma - kava, taip pat ir bendravimas su Au. Kiek šimtų metų to nebuvo! Jau maniau, kad mūsų draugystė yra žlugusi! ŽLU GU SI! Bet šįvakar, kaip senais senais laikais! Šį vakarą įvyko kažkas labai stebuklingo! Mes galėjom kalbėtis taip, kaip jau ilgą laiką negalėjom kalbėtis! Atsidūstu atgaiva. Rėkiu mintyse: "Kažkas tookio!". Mes ėjom viena kitai įsikibusios į parankę. Koks geras jausmas kalbėtis ir taip priimti viena kitą, nes esam pažįstamos jau tiek metų ir tai taip jaučiasi. Toks švarus jausmas. Kalbi ir nesiparini ir nekompleksuoji ir pažįsti viena kitą ir nereikia nieko sakyti, gilintis į pašalinius dalykus, į manieras, nereikia stebėtis kurios nors išsišokančiu elgesiu ar pykti dėl jo, jokio diskomforto, tiesiog mind to mind. Ir dar tas jausmas, kad gali kažkam padėti ar išsakyti savo mintis tuo klausimu, dėl kurio ji/jis negali nusiraminti! Oh, pradedu tikėti, įgyvendinti ir gyventi Marc Ducret žodžiais, su kuriuo mačiausi šios savaitės masterclass'e. Tas masterclass'as man paliko daug minčių pasvarstymui, tik niekaip neturėjau laiko tam ir nebuvau tikra ar tai, ką jis sakė yra tikroji tiesa, bet vis labiau ir labiau manau, kad jis teisus ir jo požiūris man padės gyvenime. Džiaugiuosi! Daugiau tokių masterclass'ų! Taip noriu bendrauti! Ieškoti! Atrasti naujų - šviežių minčių, idėjų, filosofijų ir išgirsti kitų autoritetingų muzikantų patirčių! Labai šauniai be to gavosi šį semestrą - dėl masterclass'ų nepraleidau paskaitų ir dar spėjau sudalyvauti - tai gerai, nes nieko nepraradau ir gausiu papildomų taškų. Štai kaip aš gyvenu. Nuo šokių iki šokių, nuo vieno sekmadienio iki kito, nuo vieno egzamino iki kito. Viską parašiau kaip išėjo, rezultatų dar nežinau, bet nemanau, kad juos sužinojus save dėl kažko kaltinsiu. Gerai, nes baigėsi sesija. Bet malonieji laikai ateis, kai bus vasara, bus šilta, švies saulytė, galėsim kiurksoti katedros aikštėje arba basomis bėgioti ant šlapio jūros išglostyto smėlio, valgyti ledus, skaityti knygas, mėgautis švelniu vėjeliu ir daugiau nieko neveikti, būti su šeima, o galbūt apie savaitę atsiskirti kaip budistei Anykščių balkone ir chill'inti, medituoti, analizuoti knygas, klausyti endorfinus išskiriančią muziką bei pasinerti į spalvingą dangaus akvarelę.

Laukų gėlė