Reality

Tėtis ateina ir sako: "Ko nemiegi?" Sakau: "O kas?" Sako: "Tai laikas jau. Negaliu užmigt nes sugalvojau naują verslo planą." Ir jis taip visada... Visada ką nors sumąsto. LINKSMUOLIS!

Those moments...

Šiandien visą dieną mąstau, kad atsitiko tai, ko laukiau visą pakankamai niūrų rudenį. Pramiegojau rytines paskaitas. Atsikeliu pažadinta sms žinutės, pažiūriu pro langą, o ten balta balta! Atrodo jau taip seniai to laukiau! Lyg palengvėjimas koks! Atoslūgis! Ir dar - mama virtuvėje kepa imbierinius sausainius. Beprotiškai nuostabu! Nutariau vakare nusigauti prie kalėdinės eglės, esančios Katedros aikštėje. Tiesą sakant, diena buvo gera lyg be priežasties. Žemėje pasirodė sniegas ir tai labai pradžiugino. Viskas nušvito.

Pagalvojau, kad yra baisu prisirišti prie vieno žmogaus, baisu prie jo per daug priartėti, nes tai skatina atviriau ir atsainiau rodyti emocijas. Tai skatina rasti daugiau problemų bendravime su tuo žmogumi. Bijau to laisvumo, kada pradedi mažiau galvoti kaip į viską reaguoti ir ką tam žmogui sakyti.

Kitas dalykas - tai supratau, kad kai kurie žmonės yra mieli, žavūs ir faini, nes jie sau yra mieli, žavūs ir faini.

Smagiai praleidau vakarą su P. Buvom prie eglutės, o svarbiausia vėl sudalyvavau D.G. koncerte, arba kitaip vadinamame jam session. Šį vakarą klube "Soul box" grojo džiazo muzikantai iš akademijos, tačiau visą jų pasirodymą sugebėjau praleisti valgydama, būdama kitoje klubo patalpoje. Tikiu, kad jam session buvo dar geresnis. Kai kuriais momentėliais tikrai žavėjausi. Jų muzika kartais buvo netikėta, įdomi ir man sukėlė džiaugsmą.

Impressive

"Labas" - mojuoju !

Atrodo šio įrašo klausiau apie dešimt kartų iš eilės ir vis dar negaliu sustoti. Atitinka mano nuotaiką.

Sakau: "Reikia ieškoti problemų savyje", bet šį kartą tai daryti daug sunkiau nei visada. Pykstu ant M. Nenoriu jo matyti. Nenoriu girdėti. Muzika geriau nei tyla. Taip dabar gyvenu. Pasigarsinu muziką. Apsimetu, kad tyla neegzistuoja. Apsimetu, jog mano galvoje yra kažko daugiau už tuštumą. Nemalonus jausmas. Norėčiau, kad jis jaustųsi taip pat. 750 mililitrų šilto ir beprotiškai saldaus kraujo. Taip, vakar gėrėm vyną sėdėdami ant maišiukų, kuriuos pasidėjom ant lietaus nubučiuoto suolo. Tolumoje gaudė fejerverkų šūviai. O aš tylėjau. Tylėjau. Viskas pasirodė dar blogiau. Tie, kurie man patinka, iš manęs šaiposi, kiti neša gėles. Kažkoks nukrypimas nuo harmonijos ir sintezės. Grįžtu ant žemės."Labas" - mojuoju! Mano lapai krenta žemyn. Mano povo plunksnos byra snaigėmis. Kokio velnio vaikinai rodo dėmesį, kai atrodo to daryti nenori? Vis tiek: "Wild hearts can't be broken".

?!?

Žmonės, kas man darosi? Kodėl man taip nesiseka? Ar aš esu vaikščiojantis blogis? Griūna sienos. Svyra rankos. Dreba kūnas. Noriu prasmegti žemėje. Šiandien sugebėjau taip įžeisti žmogų, jog jis pasakė, kad niekada man nesugebės atleisti. Jaučiuosi taip siaubingai, kad net nežinau ką daryti. Verkiu.

L prikalbėjau tiek ir tokių žiaurių dalykų... Galėjau žmogų visai išvesti iš vėžių. Tikiuosi taip nepadariau. Ir visa tai gavosi norint gero. Taip jau būna. Nieko nebegaliu pakeisti. Dabar mąstau: ar verta savo nuomonę apskritai kam nors sakyti? Gal geriau būti pozityviam, padrąsinti kitą žmogų, pasakyti jam, jog juo tiki..? "Nekaltai" pameluoti.

Šeštadienį buvau Rygoje. Dalyvavau tarptautiniame dainavimo konkurse "Debiut 2012". Gavau pirmą vietą. Pasivaikščiojau Rygoje. Beieškodama "McDonalds" kavinės, radau skverelį, kuriame buvo Kalėdos. Kioskeliai papuošti lempučių girliandomis, kuriuose pardavinėjo meduolinius, imierinius sausainius, spanguoles spalvotame cukruje, saldainius, pirštines, kepures, karštą šokoladą, įvairiausius suvenyrus. Ten grojo Kalėdinė muzika, žmonės vaikščiojo dainuodami ir pasišokdami. Ten labai jauki atmosfera. Ryga - gražus miestas. Atrodo, kad Latvija, maža šalis, ne ką įspūdingesnė už Lietuvą, tačiau ten tikrai yra ką pamatyti.

Taigi, konkurse pasisekė, bet neturėjau su kuo dėl to pasidžiaugti. Po konkurso, kitą dieną man skambino mokytoja ir klausė ar džiaugiuosi, kaip reagavo mano artimieji ir taip toliau, o aš net neturėjau ką jai atsakyti. Esu susipykusi su mama, situacija nedžiuginanti.

Šiandien klube "Soul box" grojo Dmitrijus Golovanovas, dainavo jo žmona Veronika Čičinskaitė, bosine gitara grojo Domas Žostautas, o būgnus mušė Darius Rudis. Po koncerto buvo jam session'as. Mano mokytojas Golovanovas pats man pasiūlė paakomponuoti dainą. Buvo labai smagu. Taip pat man akomponavo kontrabosistas Arman Isojan bei saksofonistas Alexander Raichenok ir dar du pučiamūjų muzikantai grojo savo improvizacijas, turiu pabrėžti labai meistriškas, bei įdomiai sudėtas. Padainavau iš viso tris dainas. Tai tikrai - nuostabu ir todėl jiems visiems esu labai dėkinga!

Taigi, emocijos į visas puses, per visus kraštus liejasi! Graužia akis nuo verkimo, nuo įtampos, nuo santykių su artimaisiais, tačiau sekasi dainavime. Tai labai svarbu. Tikiuosi laikas išmokys mane būti teisingu ir geru žmogumi, išmokys tinkamai bendrauti su žmonėmis. Viso to ir siekiu.

nuotrauka iš Rygos.   

I'll be as gentle as a little kitty

Mind fuckers. Oh, mind fuckers... (dainavau važiuodama namo) Akimirką pasijutau taip, lyg neturėčiau kam išsipasakoti. Prisiklausiau skirtingų draugių požiūrių, nuomonių ir pasilikau prie dar kitokios savo nuomonės. Pasijutau taip, lyg man būtų bandę praplauti smegenis ir neturėčiau su kuo padiskutuoti apie tai, kaip jų požiūris atrodo man.

Vakar. O vakar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, didžiojoje salėje vyko džiazo katedros studentų koncertas. Praeitais metais jame buvau žiūrovė. Galvojau: "štai, prieš mane stovi akademijos studentai, tai žmonės, į kuriuos lygiuojuosi, tai mano kelias". Vakar stovėjau jų vietoje - scenoje ir pirma atlikau du džiazo kūrinius. Dar kartą išgirdau žodžius, jog esu savo vietoje - ten, kur ir turėčiau būti. Tai yra nuostabu. Atėjo net penki draugai. Padovanojo gėlių. Pasveikino vokalo mokytojas.

Trys vaikinai, su kuriais bandžiau užmegzti artimesnius santykius buvo vienoje patalpoje. Vienas sėdėdamas šalia manęs nieko nesakė ir tylėjo. Kitas padovanojo gėlių, o trečias išgyrė ir privertė mane pasijusti nuostabiai.

M jau antrą kartą girtas. O kai tik jis girtas, tai ir mielas. Vakar prisipažino, jog jam patinku. Jis varo mane iš proto. Draugė parašė: "Laikykis, tau šiandien intensyvus vakaras.". Jis žudo mane, mano sekundes, mano drebulį nuo šalčio, tirpdo mano žodžius, apsuka galvą ir joje pasidaro taip tuščia, jog nežinau ką jam atrašyti ir bijau parašyti kažką, kas viską sugadintų. Trapumas.

Dabar valgau "Iki" parduotuvės keptą batoną su alyvuogėmis, "Mildutės" sūrelį bei mamos keptą vištieną. Dieviškas skonis. Naktinis valgymas.

You have told the truth and run away. Without you, my dear, today's emotions are the scurf of yesterday's. Tell me that you haven't changed your mind, that everything is exactly as you said and then always kiss me goodnight. I'll be as gentle as a little kitty.