Ir dabar negalvokit, kad pabloginsiu ką galvoju ir viską apie mane sužinosit. : ) Žinoma, skauda kojas nuo begalinio vaikščiojimo. Ramunėlių arbata sušildo. O rytoj turėsiu siekti nežinau kurį šokių levelį. Lyg eitumėm pagal kažkokią pagreitintą programą, kur jau nebesuprantu kas vyksta, nebesuprantu ką šokam, tiesiog šokam ir nors iki galo neatidirbam, mokytoja jau būna sugalvojus naują junginį ir mes jį mokomės. O čiačioj neinam į priekį, jau kurį laiką šokam tą patį dėl tų prakeiktų neišsitiesiančių kelių. Jokio progreso. Girdžiu tėvų balsus. Buvo išlėkę su sesės šeima su dviračiais. Kaip nuostabu yra tas geras oras... Visi tik džiaugiasi, stengiasi išnaudoti! O taip! Ir aš! Ir mes! Ir mes visi! Sėdim ant tauro kalno žolytės ir dainuojam: "žalia žalia!". Kai kas sako: "bet juk jis pasirinko tave!" Bet jis genijus ir vien dėl to nesinori su juo būti. Ne, ne. Pasidaro sunku. Noriu sakyti: "Ne, jis ne genijus, nutilk, tu jo nė nepažįsti..." Bet jos žodžiai skamba. Na, bet juos girdėjo tik šešios ausys, galima teigti, jog nieko nebuvo. Nežinau, ką jis galvoja. Žinau, kad mums gera kartu ir kad to bijau. Ir nenoriu taip galvoti, tai sukelia diskomfortą, bet taip išeina. Visi klausia: "kaip tu?" Sakau: "gerai", o kaip yra iš tikrųjų? Tos, kurios jį sudievina, traktuojamos kaip kvailės. Mergaitės, nustokit galvot apie užimtus vaikinus. Neatsimenu kada tiek daug bučiavausi. Taip norisi nepamiršti nei vieno judesio, viską gerai įsiminti. Dabar dėl nieko nesijaučiu kalta. Viskas taip, kaip jaučiu, kad turi būti.

Finger steps

Wau, mielieji, išgėriau kavos ir atsivėrė toks gėris! Tikra narkomanė! Bet juk tai nerealu patirti kartais savo gyvenime! Kaip kažkada P sakė "o man patikdavai, kai išgerdavai kavos!". Aaaaah! Karamelinė makiato moliniame puodelyje. Dabar sliurbiu vandenį iš didelio stiklinio grafino. T.y. Sloiniko. : ) geras geras ir gerulis jausmas! Tiek nuotykių! Keliavau apžiūrėti, susipažinti su senais pianinais Lietuvoje. Tai taip įdomu! Tai kaip pajusti, paliesti savo pirštais žmonių raidą ir istoriją. Atsisėdi prie seno, įspūdingos formos pianino ir girdi vaikštančius pro šalį žmones, girdi kažkokius garsus, kažkokią praeities aplinką, viskas taip pro rūką, nenuosekliai, bet paslaptingai. Tai nėra gera ar bloga energija, tai - mišinys visų energijų, nuotaikų, tai - kaip kažkoks šurmulys, panašus į mezzo piano chaosą. Toks žinai - ne per tylus ir ne per garsus, pagal pajautimą, neerzinantis ir nekliudantis harmonijos. Tai - kaip natūralus upės tekėjimas, tam tikras srautas. Lyg matai kažkokias vizijas bet iš tiesų nieko konkretaus. Kai sapnuoji ir atrodo, kad sapnuoji kažką didingo, tačiau neatsimeni nieko, išskyrus to didumo jausmą. Retorinis klausimas: "Ar sugebėsiu šiandien užmigti kai mano galva yra paveikta tiek daug pastarųjų nuotykių bei karamelizuoto kofeino?". Nobody knows. Ar šiais laikais jau nebesugebu apsieiti be angliškų žodžių intarpo? Ar tinkamai negerbiu savo kalbos? Atsakymas: kalba, judesiai - viskas yra kaip improvizacija, kaip atskirų detalių sudėstymas įvairiausia tvarka. Juk viskas, ką sugalvojame yra ne mūsų idėjos, tik tas mintis sudedame kokia nors nebūtinai įprasta tvarka - kiekvienas taip, kaip suvirškina jo pilkosios ląstelės. Taigi, kad improvizacija būtų įdomi ir nemonotoniška, kad kiti jos klausytų ar ja domėtųsi, ji turi nuolat stebinti savo naujais elementais, motyvais. Visu tuo noriu pasakyti, jog kuo daugiau elementų ar motyvų naudojame (geriausiai į savo kalbą sudėti kuo daugiau "įvairenybių"), tuo kalba tampa įdomesnė, labiau atkreipianti dėmesį, žaismingesnė, o tuo pačiu ir pozityvesnė bei daranti didesnį poveikį. Taigi kalbant ar rašant lietuvių kalba, galime įterpti kitose kalbose egzistuojančių frazių, akcentų, posakių, garsų, gestų, veido mimikų ir pan. ir visa tai, mano nuomone, yra teigiama! Kas mane taip įkvėpė? Kaip jau ir sakiau, visų pirma - kava, taip pat ir bendravimas su Au. Kiek šimtų metų to nebuvo! Jau maniau, kad mūsų draugystė yra žlugusi! ŽLU GU SI! Bet šįvakar, kaip senais senais laikais! Šį vakarą įvyko kažkas labai stebuklingo! Mes galėjom kalbėtis taip, kaip jau ilgą laiką negalėjom kalbėtis! Atsidūstu atgaiva. Rėkiu mintyse: "Kažkas tookio!". Mes ėjom viena kitai įsikibusios į parankę. Koks geras jausmas kalbėtis ir taip priimti viena kitą, nes esam pažįstamos jau tiek metų ir tai taip jaučiasi. Toks švarus jausmas. Kalbi ir nesiparini ir nekompleksuoji ir pažįsti viena kitą ir nereikia nieko sakyti, gilintis į pašalinius dalykus, į manieras, nereikia stebėtis kurios nors išsišokančiu elgesiu ar pykti dėl jo, jokio diskomforto, tiesiog mind to mind. Ir dar tas jausmas, kad gali kažkam padėti ar išsakyti savo mintis tuo klausimu, dėl kurio ji/jis negali nusiraminti! Oh, pradedu tikėti, įgyvendinti ir gyventi Marc Ducret žodžiais, su kuriuo mačiausi šios savaitės masterclass'e. Tas masterclass'as man paliko daug minčių pasvarstymui, tik niekaip neturėjau laiko tam ir nebuvau tikra ar tai, ką jis sakė yra tikroji tiesa, bet vis labiau ir labiau manau, kad jis teisus ir jo požiūris man padės gyvenime. Džiaugiuosi! Daugiau tokių masterclass'ų! Taip noriu bendrauti! Ieškoti! Atrasti naujų - šviežių minčių, idėjų, filosofijų ir išgirsti kitų autoritetingų muzikantų patirčių! Labai šauniai be to gavosi šį semestrą - dėl masterclass'ų nepraleidau paskaitų ir dar spėjau sudalyvauti - tai gerai, nes nieko nepraradau ir gausiu papildomų taškų. Štai kaip aš gyvenu. Nuo šokių iki šokių, nuo vieno sekmadienio iki kito, nuo vieno egzamino iki kito. Viską parašiau kaip išėjo, rezultatų dar nežinau, bet nemanau, kad juos sužinojus save dėl kažko kaltinsiu. Gerai, nes baigėsi sesija. Bet malonieji laikai ateis, kai bus vasara, bus šilta, švies saulytė, galėsim kiurksoti katedros aikštėje arba basomis bėgioti ant šlapio jūros išglostyto smėlio, valgyti ledus, skaityti knygas, mėgautis švelniu vėjeliu ir daugiau nieko neveikti, būti su šeima, o galbūt apie savaitę atsiskirti kaip budistei Anykščių balkone ir chill'inti, medituoti, analizuoti knygas, klausyti endorfinus išskiriančią muziką bei pasinerti į spalvingą dangaus akvarelę.

Laukų gėlė

2013-02-22

Žmogus valgo knygas, valgo savo mokytojus, žavisi jais ir tobulai atspindi šviesą: visi aplink jį žino, kad jis jogas, kad jis sveikuolis, kad jis praktikuoja, kad jis šaunuolis. Visi stovi aplink ir negali akių atitraukti nuo jo. Kaip į mėnulį danguje, jis juk traukia dėmesį, negali jo nematyti ir taip norisi ilgiau tai tęsti...

Kas yra tas, šalia kurio išaušta diena ir dingsta tamsa? Kas yra tas, kurį norisi atspindėti, t.y. būti panašiu į jį? Kas yra tas, kuriam nebereikia šaltinio, kuris pats yra visko šaltinis?

Skaitau A atsiųstą tekstuką apie žmogaus dvasios evoliuciją "Žmogus valgo knygas, valgo savo mokytojus, žavisi jais ir tobulai atspindi šviesą"

Valentino diena

Niekas manęs nemyli. Tokia ta visa diena - atsikeli ir visą dieną nuo paties ryto kažko tikiesi, įsivaizduoji kaip "bus". Išsipustai, nueini į paskaitas, grįžti namo, visą dieną dairaisi, žiūri pro langą pernelyg dažnai žvilgčioji į telefoną ir tikriniesi ar niekas tavęs neprisiminė. Paskambinau dviems žmonėms, parašiau vienai draugei ir nieko. O dar ta mamos žinutė: "Ką La apie Valentinkę sako tau? Mane tai tėtis vedasi į Aną Kareniną." Po to grįžta, sako: "Kodėl neklausi kaip filmas?". Sakau: "Geras, ane?". Mama stipriai užmerkia spindinčias akis ir su šypsena linksi galvą. Aš kepiau picą. Jau labai seniai planavau tai padaryti. Pagaliau. Juk reikėjo kažką prasmingo nuveikti tokią dieną. Ypač gerai kuo daugiau veiklos, užsimiršta nepilnavertiškumo ir nusivylimo jausmas. Taip ir nesulaukiau visą dieną nieko, bet jaučiuosi normaliai. Keršiju La, sekasi neblogai ir tai man suteikia gerą jausmą. Bent tiek. O kai pagalvoji, jei jam ilgai nerodysiu dėmesio, jis kažkada supras, jog su manim buvo gerai, bet ir jis pats dabar man keršija, tik apsimeta geručiu. Nesistengia jis dėl manęs net jei būčiau tik draugė. Tai jo pasirinkimas, o kiekvienas pasirinkimas turi savo pasekmes. Na, o dėmesio šiandien nesulaukiau iš nieko, tiek to.

Ryte rašiau:
"Žinai? Mes dar jiems visiems neįrodėm kokios esam, neparodėm savo stiliuko, neparodėm, kad o mes darome taip! Dažniau stovėjom patyliukais kamputyje ir neišleidom nei žodžio, kai kitų taisyklės mums rėžė akis ir neparodėm kokios esam tikros tuo, kuo tikim, kaip mums atrodo yra tinkama elgtis. Bet gal tie, kuriems reikia, pamato ir be paaiškinimų? Kodėl aš kiekvieną dieną kovoju dėl savo vertybių, požiūrio, dėl savo vietos pasaulyje? Ar tai reiškia, kad pati savim per mažai tikiu? Kitaip juk nereikėtų stengtis kitiems įtikti, mane laikytų mano stiprus požiūris ir tada ne kas kitas, o kiti stengtųsi įtikti man. Žinai kas pastarosiomis dienomis man kelia ūpą? Tavo žodžiai. Atitrūkus nuo tavęs aš kartais pamirštu save ir atitrūkstu nuo savęs. Tavo žodžiai patvirtina tai, kuo man svarbu tikėti. Gyvybiškai svarbu. Aš netgi pamiršau viską vertinti pagal savo gilius įsitikinimus. Galvoju: "O kaip tai atrodo kitiems?" Pagal tai ir reaguoju. Dieve, kaip tai galėjo atsitikti? Pamiršau, jog turiu stipriai išreikštą požiūrį, reiškia pamiršau save. Nebegaliu taip, turiu prisiminti kas esu."

Gražūs balionai šiandien buvo pardavinėjami gedimino prospekte. Vieną bėgantį žmogelį su tokiu balionu prigavau, labai linksma buvo matyti kaip jis lekia, o su juo kartu skrieja ir tas balionėlis! : )

P.S. O šiandien išnagrinėjau La ir jo draugo facebook'ą. Supratau, kad La draugas yra jo autoritetas, jog La neturi savo nuomonės, nes jo nuomonnė yra jo draugo nuomonė ir net nebeįdomu kai jie abu vienodi. Man nepatinka nei vienas, nors anksčiau maniau, kad jo draugas daro įspūdį. Jis turi prestižinius duomenis išorėje - mokėsi Vilniaus Licėjuje, atrodo stilingas, turintis savo nuomonę, bendraujantis su krūčiausiais bachūriukais... Supratau, kad viskas, kuo La žavisi, žavisi jo draugas ir jo draugas yra to pradininkas. Nieko nuostabaus, bet tai dar labiau suprastino mano nuomonę apie La. Maniau, kad jis sugalvojo kaip išsiskirti iš kitų, tačiau jis tik priskyrė savo draugo nuomonę sau. Supratau kodėl jis jaučiasi toks užtikrintas savo požiūriu ir nuomone, o visa tai dėl to, jog tai jo autoriteto nuomonė ir jis La dėl tos nuomonės visada palaikytų. Pagaliau radau tai, ko ieškojau. O muzika kur jie vienas kitam deda ant sienos tai sorry. Neturi jie labai išpuoselėto skonio. Abu dirbtinoki, vienas kitą vadina"seni, seniuk"... "Originalu"

2013-02-13

Tu man rakštis subinėj,
Mano rūgštys gerklėj...
Jau toks pyktis viduje, kad atrodo nežinau ką padaryčiau.
Verdu grikius ir siuntu.
Na kiek daug sau leidžia kai kurie žmonės...
Jis taip suskėlė, kad aš be žado - nežinau nei ką daryti, nei ką sakyti ir vis dar negaliu atsigauti. Agresija.
Jis taip nemoka vertinti to, ką turi... O šis bruožas dabar daug kam būdingas ir tai man neduoda ramybės.
Ryte atsikėlus man silpna, tikriausiai nuo miego trūkumo, bet pasižadėjau lankyti paskaitas. Taip seniai mačiau A, taip noriu pamatyti, ji asocijuojasi su vasara, žole, ant kurios mes darom jogą, su visai kitu požiūriu, nuo kurio man darosi lengviau, aš grimstu į grožinės literatūros romano puslapius ir tokia būsena tarp dzin ir žinojimo, jog kitų gyvenimuose vis tiek laikas nestovi ir mūsų laukia įvairūs darbai. Atsisėdi ir medituoji: "o, kad šiame pasaulyje nebūtų Gimbutienės...om..." Bet net ir jai išnykus vis tiek nėra gerai. Dabar norėčiau, kad La niekada ir nebūtų buvusio mano gyvenime. Om.
Einu į paskaitas, tikiuosi pirma praeis greitai, nes jos labai nenoriu.
l.g.

Žiema

What I gotta tell? That was big. Tikras plotas, tikros šiukšlės, tikras jam'as, tikras bendravimas, tikras tvarkymasis, tikri pusryčiai, tikra kava su tikru šokoladu, tikri vaistai nuo rūgščių - PADEDANTYS!!!!! Tikras natural feisas! Apie La išsiaišinau pakankamai ir dar daugiau! Tikras tikras tikras. Oh tas jam'inimas su Marium ir La, Mamontovo dainos... Tikras jam'as! Kai ryte atsikeli ir pirma mintis: "Noriu grot!!", kai šeimyniškai kažkas pagamina visiem omletą be paprikų ir kitų nemėgstamų ingridientų! Kai miegam 5-ias valandas, o jautiesi lyg būtum miegojęs devynias ir visi šelmiški bajeriukai, tvarkymasis koks turi būt! Kai išeini į lauką pro angelą su kosmonauto ausim kur vakar parodė pro balkoną ir visai nešalta, nors žiema. Eini sotus, atsigėręs, pakankamai blaivus, emociškai harmoningas ir nenusimeni, jog reikės nusivalyti mašinos stogą. Kai vis dar jauti mažą kartėlį, bet žinai, kad ištversi ir ta harmonija nuteikia, jog norėtum daryti viską ir nesijaudini darydamas nieko. Kai rašai ir dzin, liejasi laisvai, kai nesiparini dėl tėvų ar ko nors kito. Kai nesivargini visiem iš eilės skambinti ir pasakoti kaip buvo, nes nori dalelę pasilikti ir sau. Kai gali pasilikti sau ir to užtenka!

Sužinojau apie Ma. Ir dėl visko įsitikinau, jog yra gerai, kai žinai, kad nesiveržia su tavim ir tau nereikia. Kai Ma apibūdina geriau nei sugebėtum apibūdinti pati ir nebereikia ieškoti žodžių, lyg kažkas tyliai pakuždėtų į ausį tai, ko ieškojai.

Kai L nebesipriešina ir nebegadina nei vakaro nei ryto ir žinau, kad nebegadins jau ir būsimo laiko, kai ji leidžia jam'int man ir dar kartą nesipriešina. Kai klausia patarimo eilinį kartą, bet šį kartą klauso nuoširdžiau, kai ji ruošiasi atlikti Alos Pugačiovos dainą ir aš jaučiuosi ramiau. Tai yra kažkas. Ruošiuosi pasiruošti pristatyti "Utopiją". Ir dzin jei niekas nenori skaityti ką rašau, nesvarbu. Noriu tos harmonijos forever. Baisus tas žodis. Kai tikrai žinai, jo nereikia. Aš teisi? Gerai, yra gerai.

l.g.

"And if I broke your heart last night it's because I love you most of all." Valso ritmu. Šokis / daina - nesvarbu. Atsiprašau, jog mano tėtis toks įkyrus. Šiandien buvo didinga. Didingas vakaras.